1291 M. KURŠO ŽEMĖS PIETINIŲ SRIČIŲ DALYBOS
(DOKUMENTO VERTIMAS)
Žemių dalybos tarp Kuršo vyskupo ir jo kanauninkų atliktos ir užbaigtos.
Brolis Gotfridas Memela komendantas ir brolis Thitmarus ten pat advokatas, visus, kurie šį dokumentą mato ir girdi skaitant, sveikina gyvojo Dievo Sūnuje. Težino visi, kas šį dokumentą matys, kad mes, pono Emundo, Kuršo bažnyčios vyskupo, prašymu, ir mūsų brolių magistro brolio Halt’o paliepimu, mūsų broliams Teutonams ir mums Memela turintiems valdas, nuo Kuršo bažnyčios ir Kuršių, kurių žemių dalybos suderintos, vyskupystei priklausančias žemes, žemėse vadinamose Bihavelant (Bihavelanc), Ceclis, Dontzare (Donzare), Megowe ir Pilsaten dalijame lygiai į tris dalis, iš kurių dvi dalys atitenka vyskupui, o trečia dalis jo kanauninkams priklausys. Žemėje, kurią Bihavelant (Bihavelanc) vadina, šitai yra pirmoji dalis: Duvenelken (Duvenelicken) ir Prusse su viskuo jai priklausančiu; antroji dalis yra: Sintre (Gunte), Sacke, Carkele ir Bartha su jai priklausančiu. Šitai yra trečioji dalis: Razge (Ratzge), Avese, Gultowe (Gustowe) ir Percunecalve, tai yra sala, esanti Lyvoje (Lyva, Liva), su viskuo joms priklausančiu. Žemėje, vadinamoje Ceklis (Ceclis) šitai yra pirmoji dalis: Ylre (Ikre), Calveseme, Remtene (Remcene), Zelende, Zelekoten, Zekuliseme (Zeculyseme) ir Bebrungis. Šitai yra antroji dalis: Appusse, Natagie, Lobe, Vesete, Spermes (Spernes) ir Pilene su jai priklausamčiu. Šitai yra trečioji dalis: Maisedis (Maysedis), Dobe, Zesele (Zeseles), Grese, Birsene su viskuo joms priklausančiu. Žemėse, kurios Donzare ir Megowe vadinamos, šitai yra pirmoji dalis: Gaurenen, Velimen (Velunen), VIII dvyliktosios Ampilten atiduotos vyskupystės broliams, brolių iš Memela malūno atstatymui ir pusė valdų Pretzele (Prezele) su jai priklausančiu. Šitai yra antroji dalis: Kita teritorijos pusė iš Pretzele (Prezele), Matura ir Waste su viskuo jai priklausančiu. Šitai yra trečioji dalis: Loke (Lobe) ir Dames su viskuo jai priklausančiu. Žemėje vadinamoje Pilsaten, šitai yra pirmoji dalis: Nuo miestui skirto kelio, einančio nuo Poys tvirtovės iki Sarden tvirtovės, nuo anos pusės Pelliten (Pellicen) iki kryžiumi pažymėtų medžių šalia kelio, ir iki kitų ženklų, padarytų ten pat greta kelio nuo čia aukštyn į kryžiumi pažymėtą medį greta kelio, kuris veda į Octen, ir iki kitų ženklų, įrėžtų ten pat; nuo šio ženklo tiesiai per miškus iki kryžiumi pažymėtų medžių Lassiten netoli kelio, vedančio į Octen (Oclen) iš Lassiten ir esančio priešingoje Sarden pusėje. Šitai yra antroji dalis: Kelias, kuris veda iš Poys Sarden, iki ženklų virš upelio, vadinamo Cretone; nuo šių ženklų tiesiai aukštyn į Octen (Oclen) kalną. Šitai yra trečioji dalis: Kelias, kuris eina iš Poys Sarden, anapus Sarden upelio iki švento medžio, vadinamo Ouse warpe ir nuo šio švento medžio iki kalno, vadinamo Galmenen (Galmene) papėdės ir taip einant atgal iki Sarden upelio. Tai yra aprašytų žemių dalys, kurios perduodamos Kuršo bažnyčios kanauninkams: Žemėje, vadinamoje Bihavelant (Bihavelanc) - Razge, Avese, Gultowe (Culcowe) ir Percunecalve su viskuo joms priklausančiu; žemėje, vadinamoje Ceclis - Maysedis, Dobe, Zesele, Grese ir Birsene su viskuo jai priklausančiu; žemėse, vadinamose Donzare ir Megowe - Loke ir Dames su jai priklausančiu; žemėje, vadinamoje Pilsaten, dalis šalia Poys tvirtovės, besitęsianti iš miesto, keliu, einančiu į Sarden, nuo Pelliten (Pellicen) iki kryžiumi pažymėtų medžių ir iki kitų ženklų, padarytų ten pat greta kelio, nuo čia aukštyn į kryžiumi pažymėtą medį, greta kelio, kuris veda į Octen (Oclen), ir iki kitų ženklų, ten pat pažymėtų, nuo šio ženklo tiesiai per Lassiten mišką iki kryžiumi pažymėtų medžių netoli kelio, kuris veda link Octen iš Lassiten, ir taip pat anoje Sarden upelio pusėje, kitos dvi minėtų žemių dalys paskirtos vyskupo valdžiai. Kas tik iš Creten pilies žemės vyskupijai teks, pasiliks nepadalinta; trečia dalis miesto Memela dalis nepasidalyta prie upelio Sarden, kur pastatyti malūnai ar lūšnos paliks nepadalyta; didelis miškas Octen bus bendras vyskupui ir jo žmonėms, kanauninkai ir jų žmonės medžius pjaus ir jame medžios. Jei ponas vyskupas padarys savo dviejose dalyse laukus tai ir kanauninkai savo trečioje dalyje, kokius galės. Kas tik yra iš minėto kalno ir tvirtovės dalių, pavadintų Galmene iki Menia (Memela) kur vyskupijai atiteks, liks nepadalinta. Žemė, vadinama Samentin (Samenan, Lamenan) kadangi siekia priklausyti vyskupijai, paliks pono vyskupo ir kanauninkų nepadalinta. Kad šis padalijimas ir sutvarkymai apskaičiuoti ir tvirti išliktų, esamą dokumentą mūsų antspaudu ir miesto antspaudu sutvirtinsime. Šie mūsų perdalijimai ir sutvarkymai čia buvo padaryti tų, kurių vardai surašyti t.y. mūsų brolių maršalo, kamerarijaus ir vyresniųjų, miesto konsulų, Kuršo bažnyčiai atsidavusių vasalų Adolfo, Hervico, Florekino, Konrado ir nemažo skaičiaus kuršių. Protokolai iš Memelborg 1291 metų 6 sausio.
PU II 357-361 (Du XVI amžiaus nuorašai)
K.Būga. Rinktiniai raštai, III T., Vilnius, 1961, p.163-164.
Vertė Violeta Steponaitytė
Tekstas lotynų kalba
Divisio terrarum inter episcopum Curoniensem et suos canonicos facta et terminata.
Frater Gotfridus commendator in Memela et frater Thitmarus ibidem advocatus omnibus presens scriptum visuris et audituris salutem in filio dei vivi. Noverint universi presentem literam inspecturi, quod nos ad petitionem domini Emundi Curoniensis ecclesiae episcopi et magistri nostri fratris Halt preceptum assumtis nobis fratribus nostris Theutonicis [cum] nobis in Memela commorantibus infeudatis ab ecclesia Curoniensi et Curonibus, quibus terrarum constabat distinctio, terras episcopatui pertinentes scilicet terram, que Bihavelant (Bihavelanc) dicitur, Ceclis, Dontzare (Donzare), Megowe et Pilsaten divisimus equaliter in tres partes, quarum due partes cedent episcopo et tertia pars ad canonicos suos pertinebit. In terra, que Bihavelant (Bihavelanc) dicitur, hec est prima pars: Duvenelken (Duvenelicken) et Prusse cum omnibus pertinentiis suis; secunda pars est: Sintre (Gunte), Sacke, Carkele et Bartha cum pertinentiis suis. Hec est tertia pars: Razge (Rarge, Ratzge), Avese, Gultowe (Gustowe) et Percunecalve scilicet insula in Lyva (Liva) sita cum omnibus pertinentiis earundem. In terra, que Ceklis (Ceclis) dicitur, hec est prima pars: Ylre (Ikre), Calveseme, Remtene (Remcene), Zelende, Zelekoten, Zekuliseme (Zeculyseme) et Bebrungis. Hec est secunda pars: Appusse, Natagie, Lobe, Vesete, Spermes (Spernes) et Pilene cum pertinentiis suis. Hec est tertia pars: Maisedis (Maysedis), Dobe, Zesele (Zeseles), Grese, Birsene cum omnibus pertinentiis eorundem. In terris, que Donzare et Megowe dicuntur, hec est prima pars: Gaurenen, Velimen (Velunen), VIII unci in Ampilten, qui dati sunt a fratribus episcopatui in restauram molendini fratrum de Memela, et medietas agrorum in Pretzele (Prezele) cum pertinentiis suis. Hec est secunda pars: Alia medietas agrorum in Pretzele (Prezele), Matura et Waste cum pertinentiis suis. Hec est tertia pars: Loke (Lobe) et Dames cum omnibus pertinentiis suis. In terra, que Pilsaten dicitur, hec est prima pars: A mansis civitatis via, que intur de castro Poys ad castrum Sarden, ab illa parte Pelliten (Pellicen) ad arbores cruce signatas iuxta viam et ad alia signa ibi facta, ab his signis directe ascendendo ad arborem cruce signatam iuxta viam, qua itur Octen, et ad alia signa posita ibidem; ab his signis directe per sylvam ad arbores cruce signatas Lassiten non longe a via, qua itur Octen (Oclen) de Lassiten et sic ulterius in rivum de Sarden. Hec est secunda pars: Via, qua itur de Poys Sarden, usque ad signa facta super rivum, qui vocatur Cretone; ab his signis directe ascendendo ad montem de Octen (Oclen). Hec est tertia pars: Via, qua itur de Poys Sarden, ultra rivum de Sarden usque ad lignum sanctum, quod vocatur Ouse warpe et ab hoc sancto ligno usque ad pedem montis dicti Galmenen (Galmene) et sic redeundo in rivum de Sarden. Iste sunt partes de terris prescriptis, que cesserunt Curoniensis ecclesie canonicis: In terra, que dicitur Bihavelant (Bihavelanc), Razge, Avese, Gultowe (Gulcowe) et Percunecalve cum omnibus pertinentiis eorundem; in terra, que Caclis dicitur, Maysedis, Dobe, Zesele, Grese et Birsene cum omnibus pertinentiis suis; in terris, que Donzare et Megowe dicuntur, Loke et Dames cum pertinentiis suis; in terra, que Pilsaten dicitur, pars vicinior castro Poys, que se extendit a mansis civitatis, via, qua itur Sarden, ab illa parte Pelliten (Pellicen) usque ad arbores cruce signatas et ad alia signa facta ibidem iuxta viam, ab his directe ascendendo ad arborem cruce signatam iuxta viam, qua itur Octen (Oclen), et ad alia signa posita ibidem, ab his signis directe per sylvam Lassiten ad arbores cruce signatas non longe a via, qua itur versus Octen de Lassiten, et sic ulterius in rivum de Sarden aliis duabus partibus de dictis terris domino episcopo reservatis. Quicquid de castellatura Creten episcopatui cedet, manet indivisum; tertia pars civitatis in Memela indivisa; rivus de Sarden ponendi molendina vel gurgustia facienda manet indivisus; magna sylva de Octen erit communis domino episcopo et hominibus suis, canonicis et hominibus eorum ligna secare et venari. Si dominus episcopus faciet in suis duabus partibus agros, et canonici in sua parte tertia, quantos possunt. Quicquid est ab illa parte montis et castri dicti Galmene usque ad Meniam (Memelam), quod episcopatui cedet, manet indivisum. Terra, que vocatur Samentin (Samenan, Lamenan), quantum ad episcopatum spectat, manet domino episcopo et canonicis indivisa. Et hec divisio et ordinatio rata et firma permaneat, presentem literam sigillis nostris et sigillo civitatis fecimus communiri. Huic divisioni et ordinationi nostre presentes fuerunt hi, quorum nomina sunt subscripta, videlicet fratres nostri marscalcus, camerarius et seniores, consules civitatis, vassali prefate Curoniensis ecclesie Adolfus, Herwicus, Florekinus, Conradus et Curones quam plures. Acta sunt hec in Memelborg anno MCCXCI VIII Idus Januarii. PU II 357-361 (Du XVI amžiaus nuorašai).
Rodomi pranešimai su žymėmis Žemaitijos vietovės. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Žemaitijos vietovės. Rodyti visus pranešimus
2009 m. liepos 25 d., šeštadienis
Kretinga
Nuo seno abipus Akmenos upės plytėjo Kretingos kaimo žemės, kuriose rymojo išsimėtę laisvųjų valstiečių sodybos. Po XV amžiaus pradžioje tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykusių pajūrio žemių dalybų, kaimas atiteko Lietuvai.
Jo žemėse buvo įkurtas Kretingos dvaras, iš kurio buvo administruojami jam priskirti aplinkiniai kaimai.
Be to, Kretingos kaime atsirado muitinė, kontroliavusi prekybos kelią, vedusį į Klaipėdą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas Jokūbas Laškovskis 1566 metais kaime pravedė valakų reformą ir sudarė pirmąjį inventorių.
Reformos metu visa ariama žemė buvo suskaidyta į tris didžiulius taisyklingus sklypus. Kiekviename sklype visos valstiečių šeimos gavo po 10 margų dydžio žemės rėžį. Visų trys rėžiai sudarė valaką – apie 22 hektarus. Viduriniajame sklype, prie pagrindinio kelio, vedusio nuo Darbėnų link Klaipėdos, matininkas išmatavo ir paskyrė sodybinius sklypelius, į kuriuos valstiečiai privalėjo perkelti savo sodybas arba statytis naujus trobesius. Tokiu būdu buvo išplanuotas naujas, gatvinis, linijinio plano kaimas, išlikęs iki tarpukario žemės reformos. Ganyklos, pievos ir miškai liko bendromis viso kaimo naudmenomis.
Inventorių duomenimis Kretinga buvo valsčiaus ir vaitystės centras. Kaimas turėjo 85 valakus žemės, iš kurios 68 valakai buvo ariami. Iš dvaro šias žemes nuomavo 65 valstiečių šeimos, o 3 valakai buvo dvaro žinioje. Kaimo žemės plytėjo abipus Akmenos upės ir ribojosi su Dopšaičių (sunaikintas statant miestą), Pryšmančių, Kvecių ir Kurmaičių kaimų žemėmis bei Prūsijos kunigaikštyste. Kretingoje veikė muitinė bei buvo įsikūrusi Kretingos dvaro sodyba.
Kiekviena valstiečių šeima už valaką žemės ėjo lažą, mokėjo dvarui činšą (duoklę pinigais) ir natūrinę duoklę, kurią galima buvo atiduoti ir pinigais pagal nustatytas kainas.
1572 metais karališkąjį Kretingos dvarą įsigijus Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui, buvo sudaryti nauji Kretingos valsčiaus inventoriai. Jų duomenimis 8,5 valako dirbamos žemės buvo tušti, nedirbami. Panaši situacija buvo ir kituose valsčiaus kaimuose. Tai rodo, kad tarp 1566 ir 1572 metų valsčiuje siautėjo nežinoma epideminė liga, nusinešusi daug kaimiečių gyvybių.
Kretingos kaimas buvo prie pat Prūsijos sienos. Per jį iš Žemaitijos link Klaipėdos uosto ėjo svarbus prekybos kelias, kurio reikšmė ypatingai išaugo po valakų reformos, kai pritaikę trilaukę žemdirbystės sistemą valstiečiai ir dvaras gavo žemės ūkio produkcijos perteklių ir bandė jį realizuoti vidaus ir užsienio rinkoje.
Prekyba skatino kaimo vystymąsi ir augimą. 1598 metais Kretinga jau vadinama miesteliu, o XVII amžiaus pradžioje įgauna ir pagrindinius miestelio bruožus. Būtent, 1602 metais dvaro savininkas, grafas Jonas Karolis Chodkevičius Akmenos upės dešiniojo kranto aukštumoje veikusiose kaimo kapinėse pastatė medinę bažnyčią, kuria rūpintis pavedė vienuoliams bernardinams (pranciškonams observantams). 1607 metais grafas išsirūpino, kad Varšuvoje posėdžiavęs Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas suteiktų Kretingai prekių sankrovos teisę, kuri leido kretingiškiams kontroliuoti visą prekybą Plungės ir Rietavo keliais. Remiantis šia teise, dviejų metinių prekymečių ir kassavaitinių sekmadieninių turgų dienomis Kretingoje turėjo būti sandėliuojamos, parduodamos ir mainomos visos į Prūsiją vežamos prekės. Tik po to jas galima buvo gabenti toliau. Už tokį perpardavimą imami mokesčiai duodavo dvarui nemaža pelno. Be to, dvarui atitekdavo pusė prekių, konfiskuotų iš tų pirklių, kurie bandydavo aplenkti Kretingą. Antra pusė keliaudavo į valstybės iždą.
Tačiau miesteliu tapusiam kaimui nelemta buvo peraugti į miestą. Grafo Jono Karolio Chodkevičiaus sumanymu kairiajame Akmenos krante buvusiose bendrose kaimo žemėse 1605-1617 metais iškilo nauji, mūriniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia, o 1609 metais pradėta statyti miestą, pavadintą Karolštatu.
Nugriovus medinę bažnyčią ir turgavietę perkėlus į miestą, Kretingos miestelis neteko pagrindinių savo atributų ir liko kaimu. Augančiam Karolštato miestui atiteko ir kairiajame Akmenos upės krante buvusios kaimo žemės. 1611 metais Kretingos kaimui buvo belikę tik 34 valakai ariamos žemės, t. y. Akmenos upės dešiniajame krante išlikusi kaimo dalis.
XVII amžiaus pirmoje pusėje prasiautus marui, prasidėjus karui su Švedija dėl Livonijos ordino žemių, 1625-1626 metais ištikus nederliui ir badui, valstiečiai smarkiai nukentėjo ir nuskurdo, nepajėgė mokėti mokesčių dvarui. Dvaro valdytojas skundėsi, kad 1625 metais rugiai į dirses išvirto, o miežiai ir linai išdžiuvo, kad 1627 metų pavasarį mažai kas javus pasėjo, o dėl pašaro stokos daug gyvulių krito, todėl valstiečiai šiaudus nuo stogų plėšė ir jais gyvulius šėrė.
Į valsčių įsiveržę Švedijos kariai savivaliavo ir plėšikavo. Tuo pasipiktinę Kretingos valstiečiai 1656 metais sukilo ir sunaikino Karolštato mieste buvusią švedų kuopą.
1629 metais Kretingos kaimas (Cratinen) pirmą kartą, o 1656 ir 1679 metais pakartotinai, pažymėtas Prūsijos žemėlapyje. Jis nurodomas dešiniajame Akmenos upės krante, o tuo tarpu apie greta įsikūrusį miestą nepateikiama jokios žinios. Tai leidžia manyti, kad minėti žemėlapiai buvo sudaryti remiantis XVI amžiaus pabaigos – XVII amžiaus pradžios duomenimis.
XVIII amžiaus pirmajame ketvirtyje vykęs Šiaurės karas bei 1709-1711 metais siautusi maro epidemija nusinešė daugelio kretingiškių gyvybes. Jie buvo laidojami Akmenos dešiniajame krante esančiose kaimo kapinaitėse. Nuo maro mirę žmonės palaidoti kapinių pakraštyje, atskiroje jų dalyje, kurią gyvieji pavadino Markapiais arba Maro kapeliais, aptvėrė lauko akmenų tvora ir pastatė joje mirusiųjų atminimui kryžius ir koplytėlę su šventųjų skulptūromis.
1771 metais Kretingos kaimas tebeturėjo 34 valakus ariamos žemės, kurią nuomavo 54 valstiečių šeimos. Kaimo žemių pakraštyje, prie Tenžės upelio, Prūsijos pasienyje buvo įsikūręs Zaštordų užusienis, kuriame gyveno Motiejus ir Juozapas Zaštordai ir Antanas Bertašius su šeimomis. Jie buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.
Kaime, prie vieškelio į Palangą, stovėjo užvažiuojamieji namai – smuklė. Į jos kiemą buvo įvažiuojama per vienus iš dviejų vartų. Šalia priemenės stovėjo ėdžios bei kartis arkliams pririšti. Smuklės pastatas buvo medinis, šiaudais dengtu stogu, iš tašytų rąstų surestomis sienomis. Smuklė turėjo 4 durys ant vyrių su sklendėmis ir užraktais bei 8 įstiklintus langus švino rėmuose. Joje buvo du kambariai ir keletas kamarų. Patalpas šildė 2 paprastų pilkų koklių krosnys. Viduje stovėjo 2 stalai ir 3 suolai, ant kurių susėsdavo į smuklę užsukę nuvargę keliauninkai.
1827 metais Kretingos kaime buvo 33 katalikų kiemai su 281 gyventoju, 1831 metais – 33 namai su 295 žmonėmis, 1846 metais – tik 26 dvaro prievolininkų sodybos su pastatais ir žmonėmis, o 1887 metais gyveno 396 katalikai.
XIX amžiaus pirmoje pusėje kaimo žemių šiaurinėje dalyje prie Akmenos upės įsikūrė Padvarių kaimas, kuriam pradžią davė valstiečiai Zoberniai. 1827 ir 1831 metais čia buvo 4 katalikų namai su 38 ir 41 žmogumi. 1870 metais 107 valstiečiai iš Kretingos ir Padvarių kaimų mokėjo grafui Gabrieliui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius už 1022 rėžius žemės.
XIX amžiuje Kretingos kaimas priklausė Ankštakių bendruomenei, o tarpukariu – Ankštakių seniūnijai.
XIX amžiaus pradžioje kaimo žemių pietvakarinėje dalyje, netoli sienos su Prūsija, buvusio Zaštordų užusienio žemėse grafas Platonas Zubovas įkūrė palivarką, kurį pavadino Platonavu. Šalia jo, kaimo žemių pietinėje dalyje buvo įrengta Rusijos imperijos pasienio sargybos užkarda, o ant kelio į Klaipėdą – sienos perėjimo punktas.
Spaudos draudimo metais Kretingos kaime veikė slaptosios lietuviškos mokyklos. Žinoma, kad 1885 metais rusai susekė mokyklą, kurioje valstietė Barbora Kardūnaitė mokė 10 vaikų.
XX amžiaus pradžioje šalia Platonavo palivarko įsikūrė Penkininkų kaimas. Jame ir Kretingos kaime, vadinamame jau Kretingsodžiu, 1920 metais gyveno 479 katalikai.
Lietuvos žemės reformos metu apie 1925–1927 metus Platonavo palivarkas išparceliuotas. Jo žemės iš grafų Tiškevičių nusavintos valstybės ir išdalintos kumečiams bei Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams savanoriams. Palivarko ir Penkininkų kaimo žemėse susiformavęs kaimas buvo pavadintas Geštautais (dokumentuose rašoma – Gestautai).
Žemės reformos metu prasiplėtė ir Padvarių kaimas. Prie jo priskirtos Akmenos kairiajame krante valstybės nusavintos Kretingos dvaro palivarko žemės, kurios taip pat išskirstytos kumečiams ir kariams savanoriams.
1923 metais Kretingos kaime buvo 100 ūkių ir 806 gyventojai, veikė pradžios mokykla.
Dar 1915 metais okupacinė vokiečių valdžia per Kretingos kaimo žemes nutiesė geležinkelio liniją Bajorai-Priekulė (Kuršo gubernija),Kretingos kaime 1924 metais pastatyta geležinkelio stotis (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys) sujungusią kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos geležinkelius. 1924 metais pradėjus tiesti Amalių-Kretingos geležinkelį, Kretingsodyje buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis, sudegusi Antrojo pasaulinio karo metu. 1932 metais buvo baigta tiesti Kretingos-Kužių geležinkelio linija, sujungusi Kretingą ir Klaipėdos uostą su laikinąja Lietuvos sostine Kaunu.
Išaugus Kretingsodžio (Kretingos kaimo) reikšmei, 1936 metais kaimas buvo prijungtas prie Kretingos miesto. Buvę svarbiausi keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos ir Šventosios gatvėmis, o nuo Klaipėdos gatvės link dvaro paupiu vedęs keliukas – dr. J. Basanavičiaus gatve. Prie miesto neprijungtos liko tik šiaurės vakariniame pakraštyje, už geležinkelio likusios žemės, kuriose po karo susiformavo dabartinis Kretingsodžio kaimas.
Taigi, per beveik penkių šimtmečių istoriją Kretingos kaimas (Kretingsodis) neteko didžiosios dalies savo žemių, kuriose dabar įsikūręs augantis Kretingos miestas ir Padvarių kaimas. Seną ir garbingą kaimo praeitį primena prie Akmenos upės dešiniajame krante išlikusios kaimo kapinaitės, vadinamos Maro kapeliais, kuriose rymo čia palaidotų kretingiškių atminimui pastatyta koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Jo žemėse buvo įkurtas Kretingos dvaras, iš kurio buvo administruojami jam priskirti aplinkiniai kaimai.
Be to, Kretingos kaime atsirado muitinė, kontroliavusi prekybos kelią, vedusį į Klaipėdą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas Jokūbas Laškovskis 1566 metais kaime pravedė valakų reformą ir sudarė pirmąjį inventorių.
Reformos metu visa ariama žemė buvo suskaidyta į tris didžiulius taisyklingus sklypus. Kiekviename sklype visos valstiečių šeimos gavo po 10 margų dydžio žemės rėžį. Visų trys rėžiai sudarė valaką – apie 22 hektarus. Viduriniajame sklype, prie pagrindinio kelio, vedusio nuo Darbėnų link Klaipėdos, matininkas išmatavo ir paskyrė sodybinius sklypelius, į kuriuos valstiečiai privalėjo perkelti savo sodybas arba statytis naujus trobesius. Tokiu būdu buvo išplanuotas naujas, gatvinis, linijinio plano kaimas, išlikęs iki tarpukario žemės reformos. Ganyklos, pievos ir miškai liko bendromis viso kaimo naudmenomis.
Inventorių duomenimis Kretinga buvo valsčiaus ir vaitystės centras. Kaimas turėjo 85 valakus žemės, iš kurios 68 valakai buvo ariami. Iš dvaro šias žemes nuomavo 65 valstiečių šeimos, o 3 valakai buvo dvaro žinioje. Kaimo žemės plytėjo abipus Akmenos upės ir ribojosi su Dopšaičių (sunaikintas statant miestą), Pryšmančių, Kvecių ir Kurmaičių kaimų žemėmis bei Prūsijos kunigaikštyste. Kretingoje veikė muitinė bei buvo įsikūrusi Kretingos dvaro sodyba.
Kiekviena valstiečių šeima už valaką žemės ėjo lažą, mokėjo dvarui činšą (duoklę pinigais) ir natūrinę duoklę, kurią galima buvo atiduoti ir pinigais pagal nustatytas kainas.
1572 metais karališkąjį Kretingos dvarą įsigijus Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui, buvo sudaryti nauji Kretingos valsčiaus inventoriai. Jų duomenimis 8,5 valako dirbamos žemės buvo tušti, nedirbami. Panaši situacija buvo ir kituose valsčiaus kaimuose. Tai rodo, kad tarp 1566 ir 1572 metų valsčiuje siautėjo nežinoma epideminė liga, nusinešusi daug kaimiečių gyvybių.
Kretingos kaimas buvo prie pat Prūsijos sienos. Per jį iš Žemaitijos link Klaipėdos uosto ėjo svarbus prekybos kelias, kurio reikšmė ypatingai išaugo po valakų reformos, kai pritaikę trilaukę žemdirbystės sistemą valstiečiai ir dvaras gavo žemės ūkio produkcijos perteklių ir bandė jį realizuoti vidaus ir užsienio rinkoje.
Prekyba skatino kaimo vystymąsi ir augimą. 1598 metais Kretinga jau vadinama miesteliu, o XVII amžiaus pradžioje įgauna ir pagrindinius miestelio bruožus. Būtent, 1602 metais dvaro savininkas, grafas Jonas Karolis Chodkevičius Akmenos upės dešiniojo kranto aukštumoje veikusiose kaimo kapinėse pastatė medinę bažnyčią, kuria rūpintis pavedė vienuoliams bernardinams (pranciškonams observantams). 1607 metais grafas išsirūpino, kad Varšuvoje posėdžiavęs Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas suteiktų Kretingai prekių sankrovos teisę, kuri leido kretingiškiams kontroliuoti visą prekybą Plungės ir Rietavo keliais. Remiantis šia teise, dviejų metinių prekymečių ir kassavaitinių sekmadieninių turgų dienomis Kretingoje turėjo būti sandėliuojamos, parduodamos ir mainomos visos į Prūsiją vežamos prekės. Tik po to jas galima buvo gabenti toliau. Už tokį perpardavimą imami mokesčiai duodavo dvarui nemaža pelno. Be to, dvarui atitekdavo pusė prekių, konfiskuotų iš tų pirklių, kurie bandydavo aplenkti Kretingą. Antra pusė keliaudavo į valstybės iždą.
Tačiau miesteliu tapusiam kaimui nelemta buvo peraugti į miestą. Grafo Jono Karolio Chodkevičiaus sumanymu kairiajame Akmenos krante buvusiose bendrose kaimo žemėse 1605-1617 metais iškilo nauji, mūriniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia, o 1609 metais pradėta statyti miestą, pavadintą Karolštatu.
Nugriovus medinę bažnyčią ir turgavietę perkėlus į miestą, Kretingos miestelis neteko pagrindinių savo atributų ir liko kaimu. Augančiam Karolštato miestui atiteko ir kairiajame Akmenos upės krante buvusios kaimo žemės. 1611 metais Kretingos kaimui buvo belikę tik 34 valakai ariamos žemės, t. y. Akmenos upės dešiniajame krante išlikusi kaimo dalis.
XVII amžiaus pirmoje pusėje prasiautus marui, prasidėjus karui su Švedija dėl Livonijos ordino žemių, 1625-1626 metais ištikus nederliui ir badui, valstiečiai smarkiai nukentėjo ir nuskurdo, nepajėgė mokėti mokesčių dvarui. Dvaro valdytojas skundėsi, kad 1625 metais rugiai į dirses išvirto, o miežiai ir linai išdžiuvo, kad 1627 metų pavasarį mažai kas javus pasėjo, o dėl pašaro stokos daug gyvulių krito, todėl valstiečiai šiaudus nuo stogų plėšė ir jais gyvulius šėrė.
Į valsčių įsiveržę Švedijos kariai savivaliavo ir plėšikavo. Tuo pasipiktinę Kretingos valstiečiai 1656 metais sukilo ir sunaikino Karolštato mieste buvusią švedų kuopą.
1629 metais Kretingos kaimas (Cratinen) pirmą kartą, o 1656 ir 1679 metais pakartotinai, pažymėtas Prūsijos žemėlapyje. Jis nurodomas dešiniajame Akmenos upės krante, o tuo tarpu apie greta įsikūrusį miestą nepateikiama jokios žinios. Tai leidžia manyti, kad minėti žemėlapiai buvo sudaryti remiantis XVI amžiaus pabaigos – XVII amžiaus pradžios duomenimis.
XVIII amžiaus pirmajame ketvirtyje vykęs Šiaurės karas bei 1709-1711 metais siautusi maro epidemija nusinešė daugelio kretingiškių gyvybes. Jie buvo laidojami Akmenos dešiniajame krante esančiose kaimo kapinaitėse. Nuo maro mirę žmonės palaidoti kapinių pakraštyje, atskiroje jų dalyje, kurią gyvieji pavadino Markapiais arba Maro kapeliais, aptvėrė lauko akmenų tvora ir pastatė joje mirusiųjų atminimui kryžius ir koplytėlę su šventųjų skulptūromis.
1771 metais Kretingos kaimas tebeturėjo 34 valakus ariamos žemės, kurią nuomavo 54 valstiečių šeimos. Kaimo žemių pakraštyje, prie Tenžės upelio, Prūsijos pasienyje buvo įsikūręs Zaštordų užusienis, kuriame gyveno Motiejus ir Juozapas Zaštordai ir Antanas Bertašius su šeimomis. Jie buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.
Kaime, prie vieškelio į Palangą, stovėjo užvažiuojamieji namai – smuklė. Į jos kiemą buvo įvažiuojama per vienus iš dviejų vartų. Šalia priemenės stovėjo ėdžios bei kartis arkliams pririšti. Smuklės pastatas buvo medinis, šiaudais dengtu stogu, iš tašytų rąstų surestomis sienomis. Smuklė turėjo 4 durys ant vyrių su sklendėmis ir užraktais bei 8 įstiklintus langus švino rėmuose. Joje buvo du kambariai ir keletas kamarų. Patalpas šildė 2 paprastų pilkų koklių krosnys. Viduje stovėjo 2 stalai ir 3 suolai, ant kurių susėsdavo į smuklę užsukę nuvargę keliauninkai.
1827 metais Kretingos kaime buvo 33 katalikų kiemai su 281 gyventoju, 1831 metais – 33 namai su 295 žmonėmis, 1846 metais – tik 26 dvaro prievolininkų sodybos su pastatais ir žmonėmis, o 1887 metais gyveno 396 katalikai.
XIX amžiaus pirmoje pusėje kaimo žemių šiaurinėje dalyje prie Akmenos upės įsikūrė Padvarių kaimas, kuriam pradžią davė valstiečiai Zoberniai. 1827 ir 1831 metais čia buvo 4 katalikų namai su 38 ir 41 žmogumi. 1870 metais 107 valstiečiai iš Kretingos ir Padvarių kaimų mokėjo grafui Gabrieliui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius už 1022 rėžius žemės.
XIX amžiuje Kretingos kaimas priklausė Ankštakių bendruomenei, o tarpukariu – Ankštakių seniūnijai.
XIX amžiaus pradžioje kaimo žemių pietvakarinėje dalyje, netoli sienos su Prūsija, buvusio Zaštordų užusienio žemėse grafas Platonas Zubovas įkūrė palivarką, kurį pavadino Platonavu. Šalia jo, kaimo žemių pietinėje dalyje buvo įrengta Rusijos imperijos pasienio sargybos užkarda, o ant kelio į Klaipėdą – sienos perėjimo punktas.
Spaudos draudimo metais Kretingos kaime veikė slaptosios lietuviškos mokyklos. Žinoma, kad 1885 metais rusai susekė mokyklą, kurioje valstietė Barbora Kardūnaitė mokė 10 vaikų.
XX amžiaus pradžioje šalia Platonavo palivarko įsikūrė Penkininkų kaimas. Jame ir Kretingos kaime, vadinamame jau Kretingsodžiu, 1920 metais gyveno 479 katalikai.
Lietuvos žemės reformos metu apie 1925–1927 metus Platonavo palivarkas išparceliuotas. Jo žemės iš grafų Tiškevičių nusavintos valstybės ir išdalintos kumečiams bei Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams savanoriams. Palivarko ir Penkininkų kaimo žemėse susiformavęs kaimas buvo pavadintas Geštautais (dokumentuose rašoma – Gestautai).
Žemės reformos metu prasiplėtė ir Padvarių kaimas. Prie jo priskirtos Akmenos kairiajame krante valstybės nusavintos Kretingos dvaro palivarko žemės, kurios taip pat išskirstytos kumečiams ir kariams savanoriams.
1923 metais Kretingos kaime buvo 100 ūkių ir 806 gyventojai, veikė pradžios mokykla.
Dar 1915 metais okupacinė vokiečių valdžia per Kretingos kaimo žemes nutiesė geležinkelio liniją Bajorai-Priekulė (Kuršo gubernija),Kretingos kaime 1924 metais pastatyta geležinkelio stotis (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys) sujungusią kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos geležinkelius. 1924 metais pradėjus tiesti Amalių-Kretingos geležinkelį, Kretingsodyje buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis, sudegusi Antrojo pasaulinio karo metu. 1932 metais buvo baigta tiesti Kretingos-Kužių geležinkelio linija, sujungusi Kretingą ir Klaipėdos uostą su laikinąja Lietuvos sostine Kaunu.
Išaugus Kretingsodžio (Kretingos kaimo) reikšmei, 1936 metais kaimas buvo prijungtas prie Kretingos miesto. Buvę svarbiausi keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos ir Šventosios gatvėmis, o nuo Klaipėdos gatvės link dvaro paupiu vedęs keliukas – dr. J. Basanavičiaus gatve. Prie miesto neprijungtos liko tik šiaurės vakariniame pakraštyje, už geležinkelio likusios žemės, kuriose po karo susiformavo dabartinis Kretingsodžio kaimas.
Taigi, per beveik penkių šimtmečių istoriją Kretingos kaimas (Kretingsodis) neteko didžiosios dalies savo žemių, kuriose dabar įsikūręs augantis Kretingos miestas ir Padvarių kaimas. Seną ir garbingą kaimo praeitį primena prie Akmenos upės dešiniajame krante išlikusios kaimo kapinaitės, vadinamos Maro kapeliais, kuriose rymo čia palaidotų kretingiškių atminimui pastatyta koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Imbarė
mbarės piliakalnis įrengtas Salanto ir Pilsupio santakoje. Tai vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių.
Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.
Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.
Žmonės piliakalnį vadina Pilale, pasakoja apie jį legendas. Viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi). Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas, kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Po kiek laiko toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare (Imbare).
Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.
Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.
Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.
Žmonės piliakalnį vadina Pilale, pasakoja apie jį legendas. Viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi). Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas, kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Po kiek laiko toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare (Imbare).
Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.
SALANTAI
Skaičiai ir faktai Salantų bažnyčia
* 1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.
* 1746-aisiais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.
* 1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 14 mokinių.
* 1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose. 1997 m. pabandyta išmatuoti Salantų bažnyčios aukštį. Preliminariais duomenimis bokštai siekia apie 64-71 metrą.
* 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.
* Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. .nuolatinių gyventojų.
Sala untā!
Anot žmonių atminty išlikusio padavimo, taip esą sušukęs tūlas prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta ir kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.
Šiandien prašalaitis, keliaudamas pro Salantus, tikrai turi kur akį paganyti. Miestelį vaizdingomis kilpomis supa Salanto upė. Čia kaip reta kur kitur įspūdingai ir natūraliai dera žmogaus kūryba ir gamtos tvariniai.
Kiekvienas apsilankymas Salantuose – galimybė sutikti senus salantiškius, šiltus ir kiek nežemaitiškai atvirus. Pabūni su jais, jų artimaisiais, užvedi šneką ir… Vienas po kito atgyja gyvi praeities miestelio eskizai, į nebūtį išėjusių žmonių portretai ir atsiveria šio pajūrio klimato užgrūdintų žmonių autentiška patirtis. Klausaisi tų pasakojimų ir savaime tau ima aiškėti tų apylinkių žmonių gyvenimo būdas, pasaulėjauta, vertybės, bendri miestelėnų bruožai. Palaipsniui pradedi jausti ir paties miestelio gyvenimo dvasią.Orvydų muziejuje sodyboje
Apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones savaip, tačiau iškalbingai pasakoja miestelio kapinės. Jos „ilgosios” gatvės gale – tarsi užbaigia ją. Čia nėra apleistų kapų, čia gėlės visada žydi. Išėjusiųjų miestas… Išėjusių, bet neužmirštų...
Daug čia ir tokių, kuriuos žino ne tik Salantai. Šiose kapinėse atgulė kelios akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras, sūnus Vilius. Pasakoja, kad pastarojo kapą itin dažnai lanko iš kitur atvykusieji – jie ateina tiesiog pabūti, akimirkai sustoti. Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda…” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Jis svajojęs apie didesnį žemės plotą, parką, iš visų pusių apkastą kanalu. Jo gyvenimas buvo kūryba, o kūryba tapo gyvenimu. Vilius buvo akmens žmogus. Tie, kurie yra matę jį dirbantį, žino, kad dar nepalietęs akmens jis jau būdavo jam įkvėpęs dvasią – žinodavo, ką iš jo sukurs. Prieš pradėdamas kalti, jis akmenį kaip gyvą paglostydavo, o bedirbdamas dažnai netikėtai stabtelėdavo ir imdavo melstis… Jis akmenį savaip įdvasindavo, tarsi sušildydavo jį.
V. Orvydas prakalbino akmenį, tą patį, kuris taip sunkiai pasiduoda žmogaus rankoms, ir pats tapo tarsi kokia akmens metafora: sunkiai suprantamas, prieinamas, todėl daugelio ir nepažintas.
– Kol kas nors „nepakurdavo” po Viliaus padais ugnelės, tol jis tylėdavo. Viską savyje pergyvendavo, – prisimena Salantų altarista Brunas Bagužas.
Viliaus senelis Jonas Orvydas dirbo dedant Salantų neogotikinės bažnyčios pamatus. Ši bažnyčia pastatyta iš pačių salantiškių lėšų, o darbams vadovo tuometinis Salantų klebonas Prelatas Pranas Urbonavičius.
Bažnyčia, kuri iškilo buvusio Salantų dvaro sodo kalne, matyti iš tolo. Didinga ji, tad nieko nuostabaus, kad senieji, sugrįždami prisiminimais į vaikystę, pasakoja, kad tada jiems, skubant į miestelį iš aplinkinių kaimų, bažnyčia atrodydavusi tarsi dviragis velnias. Šis didingas, orus ir kartu paprastas statinys ir šiandien yra didžiausias salantiškių pasididžiavimas.
Kita visų čia žinoma ir lankoma vieta – Gaidkalnis ir Gaidžio koplyčia. Visa tai pačioje Salantų pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos salantiškiai tarsi susitarę man pasakojo du panašius nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės… Būk tai ir padėdavo.
Kaip brangias vaikystės vietas salantiškiai mini Alkos, Mensarėjės kalnus, Kregždinkalnį. Visus juos senieji dar savo vaikystėje aplakstę. Kregždinkalnis anksčiau garsėjęs kaip žibučių karalija.Orvydų muziejuje - sodyboje
Miestelio centrinėje dalyje prieš karą daugiausiai gyvenę žydai. Jie turėję sinagogą, salantiškių „šoule” vadinamą. Žydų šeimose dažnai jauni žemaičiai dirbdavę. Čia tarnavusias merginas vadinę „žydmergėmis”. Senųjų salantiškių atmintyje išliko žydų papročių fragmentų. Rūta Bartkienė prisimena savo mamos pasakojimą apie tai, kaip ši mačiusi žydus, susirinkusius prie Salantų dvaro tvenkinių, savo kišenes bekratant. Atseit, jie tikėję, kad taip simboliškai atsikratoma nuodėmių, blogų darbų. Dauguma senųjų salantiškių žydus atsimena kaip protingus, apsukrius ir uždarus žmones. Tuo tarpu miestelyje iki I-ojo pasaulinio karo užupyje gyvenę vokiečiai garsėjo kaip geri daržininkai. Jau tada jie auginę agurkus. Likimas į Salantus buvęs atvedęs ir čeką. Kapinėse, ant ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios vaidilą su kanklėmis, užrašyta Jozefo Mašeko pavardė. Paminklinis užrašas pasakoja apie šio dirigento pasišventimą Lietuvos muzikinei kultūrai, jo ryšius su M. K. Čiurlioniu. Kas sieja Salantų miestelį ir šį žmogų? Apie tai papasakojo senas Salantų muzikantas, 87-erių metų Steponas Jonušas. Jo tėvukas, taip pat muzikantas, pažinojo J. Mašeką, kartu su juo grojo. O Mašeko būta talentingo ir darbštaus žmogaus. Jį, devyniolikametį, vadovauti Rietavo orkestrui buvo pasikvietęs pats kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Į Salantus J. Mašekas pateko po Oginskio mirties, po to, kai Rietavo orkestras iširo. Taip J. Mašekas tapo Salantų dvaro prižiūrėtoju. Čia gyvendamas pradėjo vargonauti bažnyčioje, vadovavo chorui. Salantuose jis sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio. Mirė 1927 m.
Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, išlikęs ilgas trobesys, salantiškių „amerika” vadinamas. Apie tai, kad šiame name anksčiau yra buvusi karčema ir nakvynės namai (todėl ir „Amerika”), žino dažnas. Na, o štai nuo seno čia, Padvaralio gatvėje, gyvenę žmonės prisimena savo tėvų pasakojimą, kaip čia, į karčemą, po I-jo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Esą iš atėjusių jaunų vyrų išsirinkdavę tik stipriausius, geriausius ir išsiveždavę. Praėjus kuriam laikui Salantuose atsiradę amerikoniškos kultūros pėdsakų: iš Skuodo ir Platelių keliui pasukus į Salantus, iškilo kiek keistokos formos namas – tokį lygiagretainį pastatą retai kur pamatysi. Šio namo pirmasis šeimininkas buvęs Amerikoje kurį laiką gyvenęs salantiškis – amerikonas Kazimieras Jakštas. Šalimais gyvenanti Jakšto giminaitė pasakojo, kad į Ameriką jis kaip ir daugelis tais laikais buvęs išvažiavęs pinigų užsidirbti. Užsidirbo ir panoro Salantuose tokį namą pasistatyti, kokio niekas kitas neturi. Dirbdamas Argentinoje nusižiūrėjo keistos išvaizdos namą ir jo projektą pasiuntė į Salantus, kad meistrai ir jam tokį suręstų. Vieniems namas atrodęs labai įmantrus, kitiems nei šioks, nei toks. Patys šeimininkai skundęsi, kad tokios neįprastos formos kambariams niekaip negali baldų pritaikyti. Taip namas pridaręs rūpesčių ir pačiam jo savininkui. Užkalbintas dabartinis jo gyventojas pasigyrė, kad lig šiol šis Salantų statinys – gal vienintelis toks Lietuvoje. Šio namo šeimininką salantiškiai ir dabar tebeprisimena. Jis esą vienintelis po Salantus anuomet vaikščiodavęs naujoviškai „amerikoniškai” sukantuotomis kelnėmis: buvusios jos nusiūtos išilginėmis siūlėmis. Modernizmas pasiekė Salantus, o pasiekęs stebino miestelėnus…
Na, o garbingo amžiaus Gapanavičius didžiuojasi ir vertina Salantų apylinkėse savo paties surinktas senienas: buities rakandus, liaudies meno kūrinius, archeologinius radinius. Jo namuose-muziejuje – senoji mūsų kultūros kalba. Čia gyva daiktuose įkūnyta praeitis. Kiekvienas daiktelis turi savo nepakartojamą istoriją, kiekvienas yra savaip gyvas jį atradusiam, išsaugojusiam šeimininkui. Atvirumo valandėlę jis ištaria:
– Ka pavargsto, ka unt dūšės kas īr prastā, ateino če pabūtė. Ė vėsa bluogoma kāp su ronko nujēm… Anėi mon kap žmuonės…
Tokie jie, senieji salantiškiai, kuriuos sutikau, apie kuriuos girdėjau, turtingi dvasia ir prisiminimais.
Parengė Vaida Vaitkutė
* 1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.
* 1746-aisiais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.
* 1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 14 mokinių.
* 1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose. 1997 m. pabandyta išmatuoti Salantų bažnyčios aukštį. Preliminariais duomenimis bokštai siekia apie 64-71 metrą.
* 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.
* Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. .nuolatinių gyventojų.
Sala untā!
Anot žmonių atminty išlikusio padavimo, taip esą sušukęs tūlas prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta ir kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.
Šiandien prašalaitis, keliaudamas pro Salantus, tikrai turi kur akį paganyti. Miestelį vaizdingomis kilpomis supa Salanto upė. Čia kaip reta kur kitur įspūdingai ir natūraliai dera žmogaus kūryba ir gamtos tvariniai.
Kiekvienas apsilankymas Salantuose – galimybė sutikti senus salantiškius, šiltus ir kiek nežemaitiškai atvirus. Pabūni su jais, jų artimaisiais, užvedi šneką ir… Vienas po kito atgyja gyvi praeities miestelio eskizai, į nebūtį išėjusių žmonių portretai ir atsiveria šio pajūrio klimato užgrūdintų žmonių autentiška patirtis. Klausaisi tų pasakojimų ir savaime tau ima aiškėti tų apylinkių žmonių gyvenimo būdas, pasaulėjauta, vertybės, bendri miestelėnų bruožai. Palaipsniui pradedi jausti ir paties miestelio gyvenimo dvasią.Orvydų muziejuje sodyboje
Apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones savaip, tačiau iškalbingai pasakoja miestelio kapinės. Jos „ilgosios” gatvės gale – tarsi užbaigia ją. Čia nėra apleistų kapų, čia gėlės visada žydi. Išėjusiųjų miestas… Išėjusių, bet neužmirštų...
Daug čia ir tokių, kuriuos žino ne tik Salantai. Šiose kapinėse atgulė kelios akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras, sūnus Vilius. Pasakoja, kad pastarojo kapą itin dažnai lanko iš kitur atvykusieji – jie ateina tiesiog pabūti, akimirkai sustoti. Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda…” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Jis svajojęs apie didesnį žemės plotą, parką, iš visų pusių apkastą kanalu. Jo gyvenimas buvo kūryba, o kūryba tapo gyvenimu. Vilius buvo akmens žmogus. Tie, kurie yra matę jį dirbantį, žino, kad dar nepalietęs akmens jis jau būdavo jam įkvėpęs dvasią – žinodavo, ką iš jo sukurs. Prieš pradėdamas kalti, jis akmenį kaip gyvą paglostydavo, o bedirbdamas dažnai netikėtai stabtelėdavo ir imdavo melstis… Jis akmenį savaip įdvasindavo, tarsi sušildydavo jį.
V. Orvydas prakalbino akmenį, tą patį, kuris taip sunkiai pasiduoda žmogaus rankoms, ir pats tapo tarsi kokia akmens metafora: sunkiai suprantamas, prieinamas, todėl daugelio ir nepažintas.
– Kol kas nors „nepakurdavo” po Viliaus padais ugnelės, tol jis tylėdavo. Viską savyje pergyvendavo, – prisimena Salantų altarista Brunas Bagužas.
Viliaus senelis Jonas Orvydas dirbo dedant Salantų neogotikinės bažnyčios pamatus. Ši bažnyčia pastatyta iš pačių salantiškių lėšų, o darbams vadovo tuometinis Salantų klebonas Prelatas Pranas Urbonavičius.
Bažnyčia, kuri iškilo buvusio Salantų dvaro sodo kalne, matyti iš tolo. Didinga ji, tad nieko nuostabaus, kad senieji, sugrįždami prisiminimais į vaikystę, pasakoja, kad tada jiems, skubant į miestelį iš aplinkinių kaimų, bažnyčia atrodydavusi tarsi dviragis velnias. Šis didingas, orus ir kartu paprastas statinys ir šiandien yra didžiausias salantiškių pasididžiavimas.
Kita visų čia žinoma ir lankoma vieta – Gaidkalnis ir Gaidžio koplyčia. Visa tai pačioje Salantų pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos salantiškiai tarsi susitarę man pasakojo du panašius nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės… Būk tai ir padėdavo.
Kaip brangias vaikystės vietas salantiškiai mini Alkos, Mensarėjės kalnus, Kregždinkalnį. Visus juos senieji dar savo vaikystėje aplakstę. Kregždinkalnis anksčiau garsėjęs kaip žibučių karalija.Orvydų muziejuje - sodyboje
Miestelio centrinėje dalyje prieš karą daugiausiai gyvenę žydai. Jie turėję sinagogą, salantiškių „šoule” vadinamą. Žydų šeimose dažnai jauni žemaičiai dirbdavę. Čia tarnavusias merginas vadinę „žydmergėmis”. Senųjų salantiškių atmintyje išliko žydų papročių fragmentų. Rūta Bartkienė prisimena savo mamos pasakojimą apie tai, kaip ši mačiusi žydus, susirinkusius prie Salantų dvaro tvenkinių, savo kišenes bekratant. Atseit, jie tikėję, kad taip simboliškai atsikratoma nuodėmių, blogų darbų. Dauguma senųjų salantiškių žydus atsimena kaip protingus, apsukrius ir uždarus žmones. Tuo tarpu miestelyje iki I-ojo pasaulinio karo užupyje gyvenę vokiečiai garsėjo kaip geri daržininkai. Jau tada jie auginę agurkus. Likimas į Salantus buvęs atvedęs ir čeką. Kapinėse, ant ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios vaidilą su kanklėmis, užrašyta Jozefo Mašeko pavardė. Paminklinis užrašas pasakoja apie šio dirigento pasišventimą Lietuvos muzikinei kultūrai, jo ryšius su M. K. Čiurlioniu. Kas sieja Salantų miestelį ir šį žmogų? Apie tai papasakojo senas Salantų muzikantas, 87-erių metų Steponas Jonušas. Jo tėvukas, taip pat muzikantas, pažinojo J. Mašeką, kartu su juo grojo. O Mašeko būta talentingo ir darbštaus žmogaus. Jį, devyniolikametį, vadovauti Rietavo orkestrui buvo pasikvietęs pats kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Į Salantus J. Mašekas pateko po Oginskio mirties, po to, kai Rietavo orkestras iširo. Taip J. Mašekas tapo Salantų dvaro prižiūrėtoju. Čia gyvendamas pradėjo vargonauti bažnyčioje, vadovavo chorui. Salantuose jis sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio. Mirė 1927 m.
Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, išlikęs ilgas trobesys, salantiškių „amerika” vadinamas. Apie tai, kad šiame name anksčiau yra buvusi karčema ir nakvynės namai (todėl ir „Amerika”), žino dažnas. Na, o štai nuo seno čia, Padvaralio gatvėje, gyvenę žmonės prisimena savo tėvų pasakojimą, kaip čia, į karčemą, po I-jo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Esą iš atėjusių jaunų vyrų išsirinkdavę tik stipriausius, geriausius ir išsiveždavę. Praėjus kuriam laikui Salantuose atsiradę amerikoniškos kultūros pėdsakų: iš Skuodo ir Platelių keliui pasukus į Salantus, iškilo kiek keistokos formos namas – tokį lygiagretainį pastatą retai kur pamatysi. Šio namo pirmasis šeimininkas buvęs Amerikoje kurį laiką gyvenęs salantiškis – amerikonas Kazimieras Jakštas. Šalimais gyvenanti Jakšto giminaitė pasakojo, kad į Ameriką jis kaip ir daugelis tais laikais buvęs išvažiavęs pinigų užsidirbti. Užsidirbo ir panoro Salantuose tokį namą pasistatyti, kokio niekas kitas neturi. Dirbdamas Argentinoje nusižiūrėjo keistos išvaizdos namą ir jo projektą pasiuntė į Salantus, kad meistrai ir jam tokį suręstų. Vieniems namas atrodęs labai įmantrus, kitiems nei šioks, nei toks. Patys šeimininkai skundęsi, kad tokios neįprastos formos kambariams niekaip negali baldų pritaikyti. Taip namas pridaręs rūpesčių ir pačiam jo savininkui. Užkalbintas dabartinis jo gyventojas pasigyrė, kad lig šiol šis Salantų statinys – gal vienintelis toks Lietuvoje. Šio namo šeimininką salantiškiai ir dabar tebeprisimena. Jis esą vienintelis po Salantus anuomet vaikščiodavęs naujoviškai „amerikoniškai” sukantuotomis kelnėmis: buvusios jos nusiūtos išilginėmis siūlėmis. Modernizmas pasiekė Salantus, o pasiekęs stebino miestelėnus…
Na, o garbingo amžiaus Gapanavičius didžiuojasi ir vertina Salantų apylinkėse savo paties surinktas senienas: buities rakandus, liaudies meno kūrinius, archeologinius radinius. Jo namuose-muziejuje – senoji mūsų kultūros kalba. Čia gyva daiktuose įkūnyta praeitis. Kiekvienas daiktelis turi savo nepakartojamą istoriją, kiekvienas yra savaip gyvas jį atradusiam, išsaugojusiam šeimininkui. Atvirumo valandėlę jis ištaria:
– Ka pavargsto, ka unt dūšės kas īr prastā, ateino če pabūtė. Ė vėsa bluogoma kāp su ronko nujēm… Anėi mon kap žmuonės…
Tokie jie, senieji salantiškiai, kuriuos sutikau, apie kuriuos girdėjau, turtingi dvasia ir prisiminimais.
Parengė Vaida Vaitkutė
ŠATEIKIAI
Parengė Danutė Mukienė
Miestelis įsikūręs prie Blendžiavos upelio. Rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė minima jau 1594 m. Apie dvarą pirmosios žinios pasirodė XVII a. Iki mūsų dienų išliko keletas dvaro pastatų, dalis parko. Jie kartu su 1875 m. pastatyta Šv. Morkaus bažnyčia – architektūros paminklai.
*
1558 m. privilegija Žygimantas Augustas Šateikius padovanojo Jokūbui Laškovskiui. Vėliau dvaras kurį laiką priklausė Erazmui Skolvydui. Jis dvarą pardavė Barborai Konarskytei-Šverinienei. 1661 m. Šverinai Šateikius užstatė Broel-Pliateriams, o po to dvaras atiteko Sapiegoms. Iš Sapiegų Šateikių dvarą Pliateriai atsipirko 1717 m. Iš pradžių Šateikius valdė Andrius Broel-Pliateris, o XVII a. antroje pusėje – Kariolanas Broel Pliateris. XIX a. pradžioje senieji Šateikių rūmai jau buvo perstatyti. Šateikių rūmų ansamblis tada jau garsėjo puikiu sodu, 5 ha dydžio parku, kuriame buvo daug retų augalų. Garsėjo oranžerija, parką puošė tvenkiniai, skulptūros. Rūmuose buvo įrengta paveikslų galerija, koncertams skirta salė. Į svečius šeimininkaindažnai kviesdavosi Plungės, Rietavo kunigaikščius.
*
Pliateriai Šateikiuose šeimininkavo iki 1940 m.
*
Iki mūsų dienų išliko tik keletas buvusio dvaro pastatų, parkas. Bene labiausiai šią vietovę palietė užmarštis. Nedaug kas Šateikiuose plačiau begali papasakoti ir apie savo miestelio istoriją, dvarą...
*
Šalčiu, vietinių žmonių abejungumu dvelkia kasmet vis labiau nykstantis senasis Šateikių parkas. O juk visa tai – pačiame miestelio centre, šalia bažnyčios. Beje, pirmoji Šateikių bažnyčia iškilo 1716 m., dabartinė pradėta statyti 1861 m., užbaigta 1875 m. (architektas Tyšeckis, fundatorius Pranciškus Pliateris). Šioje bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.
*
Šiuo metu Šateikiai mažai kuo skiriasi nio kitų Žemaitijos miestelių.
*
Dvaro pastatai gerokai sunykę. Buvusios dvaro oranžerijos pastate gyvena žmonės, dvaro centrinių rūmų šeimininkai paskutiniais metais dažnai keitėsi, dažnai pastatas jų ir visai neturėdavo. Įspūdingiausias vis dar – Šateikių parkas. Tvarkomas jis pribėgamai, tačiau vis dar skleidžia praėjusių laikų didybę. Greta – puiki miestelio bažnyčia, ta pati, kuri bendram gyvenimui sujungė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir rašytoją Sofiją Kymantaitę.
Miestelis įsikūręs prie Blendžiavos upelio. Rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė minima jau 1594 m. Apie dvarą pirmosios žinios pasirodė XVII a. Iki mūsų dienų išliko keletas dvaro pastatų, dalis parko. Jie kartu su 1875 m. pastatyta Šv. Morkaus bažnyčia – architektūros paminklai.
*
1558 m. privilegija Žygimantas Augustas Šateikius padovanojo Jokūbui Laškovskiui. Vėliau dvaras kurį laiką priklausė Erazmui Skolvydui. Jis dvarą pardavė Barborai Konarskytei-Šverinienei. 1661 m. Šverinai Šateikius užstatė Broel-Pliateriams, o po to dvaras atiteko Sapiegoms. Iš Sapiegų Šateikių dvarą Pliateriai atsipirko 1717 m. Iš pradžių Šateikius valdė Andrius Broel-Pliateris, o XVII a. antroje pusėje – Kariolanas Broel Pliateris. XIX a. pradžioje senieji Šateikių rūmai jau buvo perstatyti. Šateikių rūmų ansamblis tada jau garsėjo puikiu sodu, 5 ha dydžio parku, kuriame buvo daug retų augalų. Garsėjo oranžerija, parką puošė tvenkiniai, skulptūros. Rūmuose buvo įrengta paveikslų galerija, koncertams skirta salė. Į svečius šeimininkaindažnai kviesdavosi Plungės, Rietavo kunigaikščius.
*
Pliateriai Šateikiuose šeimininkavo iki 1940 m.
*
Iki mūsų dienų išliko tik keletas buvusio dvaro pastatų, parkas. Bene labiausiai šią vietovę palietė užmarštis. Nedaug kas Šateikiuose plačiau begali papasakoti ir apie savo miestelio istoriją, dvarą...
*
Šalčiu, vietinių žmonių abejungumu dvelkia kasmet vis labiau nykstantis senasis Šateikių parkas. O juk visa tai – pačiame miestelio centre, šalia bažnyčios. Beje, pirmoji Šateikių bažnyčia iškilo 1716 m., dabartinė pradėta statyti 1861 m., užbaigta 1875 m. (architektas Tyšeckis, fundatorius Pranciškus Pliateris). Šioje bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.
*
Šiuo metu Šateikiai mažai kuo skiriasi nio kitų Žemaitijos miestelių.
*
Dvaro pastatai gerokai sunykę. Buvusios dvaro oranžerijos pastate gyvena žmonės, dvaro centrinių rūmų šeimininkai paskutiniais metais dažnai keitėsi, dažnai pastatas jų ir visai neturėdavo. Įspūdingiausias vis dar – Šateikių parkas. Tvarkomas jis pribėgamai, tačiau vis dar skleidžia praėjusių laikų didybę. Greta – puiki miestelio bažnyčia, ta pati, kuri bendram gyvenimui sujungė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir rašytoją Sofiją Kymantaitę.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
_within_Lithuania_in_the_17th_century.png)