Kretinga

Nuo seno abipus Akmenos upės plytėjo Kretingos kaimo žemės, kuriose rymojo išsimėtę laisvųjų valstiečių sodybos. Po XV amžiaus pradžioje tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykusių pajūrio žemių dalybų, kaimas atiteko Lietuvai.

Jo žemėse buvo įkurtas Kretingos dvaras, iš kurio buvo administruojami jam priskirti aplinkiniai kaimai.
Be to, Kretingos kaime atsirado muitinė, kontroliavusi prekybos kelią, vedusį į Klaipėdą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas Jokūbas Laškovskis 1566 metais kaime pravedė valakų reformą ir sudarė pirmąjį inventorių.
Reformos metu visa ariama žemė buvo suskaidyta į tris didžiulius taisyklingus sklypus. Kiekviename sklype visos valstiečių šeimos gavo po 10 margų dydžio žemės rėžį. Visų trys rėžiai sudarė valaką – apie 22 hektarus. Viduriniajame sklype, prie pagrindinio kelio, vedusio nuo Darbėnų link Klaipėdos, matininkas išmatavo ir paskyrė sodybinius sklypelius, į kuriuos valstiečiai privalėjo perkelti savo sodybas arba statytis naujus trobesius. Tokiu būdu buvo išplanuotas naujas, gatvinis, linijinio plano kaimas, išlikęs iki tarpukario žemės reformos. Ganyklos, pievos ir miškai liko bendromis viso kaimo naudmenomis.
Inventorių duomenimis Kretinga buvo valsčiaus ir vaitystės centras. Kaimas turėjo 85 valakus žemės, iš kurios 68 valakai buvo ariami. Iš dvaro šias žemes nuomavo 65 valstiečių šeimos, o 3 valakai buvo dvaro žinioje. Kaimo žemės plytėjo abipus Akmenos upės ir ribojosi su Dopšaičių (sunaikintas statant miestą), Pryšmančių, Kvecių ir Kurmaičių kaimų žemėmis bei Prūsijos kunigaikštyste. Kretingoje veikė muitinė bei buvo įsikūrusi Kretingos dvaro sodyba.
Kiekviena valstiečių šeima už valaką žemės ėjo lažą, mokėjo dvarui činšą (duoklę pinigais) ir natūrinę duoklę, kurią galima buvo atiduoti ir pinigais pagal nustatytas kainas.
1572 metais karališkąjį Kretingos dvarą įsigijus Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui, buvo sudaryti nauji Kretingos valsčiaus inventoriai. Jų duomenimis 8,5 valako dirbamos žemės buvo tušti, nedirbami. Panaši situacija buvo ir kituose valsčiaus kaimuose. Tai rodo, kad tarp 1566 ir 1572 metų valsčiuje siautėjo nežinoma epideminė liga, nusinešusi daug kaimiečių gyvybių.
Kretingos kaimas buvo prie pat Prūsijos sienos. Per jį iš Žemaitijos link Klaipėdos uosto ėjo svarbus prekybos kelias, kurio reikšmė ypatingai išaugo po valakų reformos, kai pritaikę trilaukę žemdirbystės sistemą valstiečiai ir dvaras gavo žemės ūkio produkcijos perteklių ir bandė jį realizuoti vidaus ir užsienio rinkoje.
Prekyba skatino kaimo vystymąsi ir augimą. 1598 metais Kretinga jau vadinama miesteliu, o XVII amžiaus pradžioje įgauna ir pagrindinius miestelio bruožus. Būtent, 1602 metais dvaro savininkas, grafas Jonas Karolis Chodkevičius Akmenos upės dešiniojo kranto aukštumoje veikusiose kaimo kapinėse pastatė medinę bažnyčią, kuria rūpintis pavedė vienuoliams bernardinams (pranciškonams observantams). 1607 metais grafas išsirūpino, kad Varšuvoje posėdžiavęs Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas suteiktų Kretingai prekių sankrovos teisę, kuri leido kretingiškiams kontroliuoti visą prekybą Plungės ir Rietavo keliais. Remiantis šia teise, dviejų metinių prekymečių ir kassavaitinių sekmadieninių turgų dienomis Kretingoje turėjo būti sandėliuojamos, parduodamos ir mainomos visos į Prūsiją vežamos prekės. Tik po to jas galima buvo gabenti toliau. Už tokį perpardavimą imami mokesčiai duodavo dvarui nemaža pelno. Be to, dvarui atitekdavo pusė prekių, konfiskuotų iš tų pirklių, kurie bandydavo aplenkti Kretingą. Antra pusė keliaudavo į valstybės iždą.
Tačiau miesteliu tapusiam kaimui nelemta buvo peraugti į miestą. Grafo Jono Karolio Chodkevičiaus sumanymu kairiajame Akmenos krante buvusiose bendrose kaimo žemėse 1605-1617 metais iškilo nauji, mūriniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia, o 1609 metais pradėta statyti miestą, pavadintą Karolštatu.
Nugriovus medinę bažnyčią ir turgavietę perkėlus į miestą, Kretingos miestelis neteko pagrindinių savo atributų ir liko kaimu. Augančiam Karolštato miestui atiteko ir kairiajame Akmenos upės krante buvusios kaimo žemės. 1611 metais Kretingos kaimui buvo belikę tik 34 valakai ariamos žemės, t. y. Akmenos upės dešiniajame krante išlikusi kaimo dalis.
XVII amžiaus pirmoje pusėje prasiautus marui, prasidėjus karui su Švedija dėl Livonijos ordino žemių, 1625-1626 metais ištikus nederliui ir badui, valstiečiai smarkiai nukentėjo ir nuskurdo, nepajėgė mokėti mokesčių dvarui. Dvaro valdytojas skundėsi, kad 1625 metais rugiai į dirses išvirto, o miežiai ir linai išdžiuvo, kad 1627 metų pavasarį mažai kas javus pasėjo, o dėl pašaro stokos daug gyvulių krito, todėl valstiečiai šiaudus nuo stogų plėšė ir jais gyvulius šėrė.
Į valsčių įsiveržę Švedijos kariai savivaliavo ir plėšikavo. Tuo pasipiktinę Kretingos valstiečiai 1656 metais sukilo ir sunaikino Karolštato mieste buvusią švedų kuopą.
1629 metais Kretingos kaimas (Cratinen) pirmą kartą, o 1656 ir 1679 metais pakartotinai, pažymėtas Prūsijos žemėlapyje. Jis nurodomas dešiniajame Akmenos upės krante, o tuo tarpu apie greta įsikūrusį miestą nepateikiama jokios žinios. Tai leidžia manyti, kad minėti žemėlapiai buvo sudaryti remiantis XVI amžiaus pabaigos – XVII amžiaus pradžios duomenimis.
XVIII amžiaus pirmajame ketvirtyje vykęs Šiaurės karas bei 1709-1711 metais siautusi maro epidemija nusinešė daugelio kretingiškių gyvybes. Jie buvo laidojami Akmenos dešiniajame krante esančiose kaimo kapinaitėse. Nuo maro mirę žmonės palaidoti kapinių pakraštyje, atskiroje jų dalyje, kurią gyvieji pavadino Markapiais arba Maro kapeliais, aptvėrė lauko akmenų tvora ir pastatė joje mirusiųjų atminimui kryžius ir koplytėlę su šventųjų skulptūromis.
1771 metais Kretingos kaimas tebeturėjo 34 valakus ariamos žemės, kurią nuomavo 54 valstiečių šeimos. Kaimo žemių pakraštyje, prie Tenžės upelio, Prūsijos pasienyje buvo įsikūręs Zaštordų užusienis, kuriame gyveno Motiejus ir Juozapas Zaštordai ir Antanas Bertašius su šeimomis. Jie buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.
Kaime, prie vieškelio į Palangą, stovėjo užvažiuojamieji namai – smuklė. Į jos kiemą buvo įvažiuojama per vienus iš dviejų vartų. Šalia priemenės stovėjo ėdžios bei kartis arkliams pririšti. Smuklės pastatas buvo medinis, šiaudais dengtu stogu, iš tašytų rąstų surestomis sienomis. Smuklė turėjo 4 durys ant vyrių su sklendėmis ir užraktais bei 8 įstiklintus langus švino rėmuose. Joje buvo du kambariai ir keletas kamarų. Patalpas šildė 2 paprastų pilkų koklių krosnys. Viduje stovėjo 2 stalai ir 3 suolai, ant kurių susėsdavo į smuklę užsukę nuvargę keliauninkai.
1827 metais Kretingos kaime buvo 33 katalikų kiemai su 281 gyventoju, 1831 metais – 33 namai su 295 žmonėmis, 1846 metais – tik 26 dvaro prievolininkų sodybos su pastatais ir žmonėmis, o 1887 metais gyveno 396 katalikai.
XIX amžiaus pirmoje pusėje kaimo žemių šiaurinėje dalyje prie Akmenos upės įsikūrė Padvarių kaimas, kuriam pradžią davė valstiečiai Zoberniai. 1827 ir 1831 metais čia buvo 4 katalikų namai su 38 ir 41 žmogumi. 1870 metais 107 valstiečiai iš Kretingos ir Padvarių kaimų mokėjo grafui Gabrieliui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius už 1022 rėžius žemės.
XIX amžiuje Kretingos kaimas priklausė Ankštakių bendruomenei, o tarpukariu – Ankštakių seniūnijai.
XIX amžiaus pradžioje kaimo žemių pietvakarinėje dalyje, netoli sienos su Prūsija, buvusio Zaštordų užusienio žemėse grafas Platonas Zubovas įkūrė palivarką, kurį pavadino Platonavu. Šalia jo, kaimo žemių pietinėje dalyje buvo įrengta Rusijos imperijos pasienio sargybos užkarda, o ant kelio į Klaipėdą – sienos perėjimo punktas.
Spaudos draudimo metais Kretingos kaime veikė slaptosios lietuviškos mokyklos. Žinoma, kad 1885 metais rusai susekė mokyklą, kurioje valstietė Barbora Kardūnaitė mokė 10 vaikų.
XX amžiaus pradžioje šalia Platonavo palivarko įsikūrė Penkininkų kaimas. Jame ir Kretingos kaime, vadinamame jau Kretingsodžiu, 1920 metais gyveno 479 katalikai.
Lietuvos žemės reformos metu apie 1925–1927 metus Platonavo palivarkas išparceliuotas. Jo žemės iš grafų Tiškevičių nusavintos valstybės ir išdalintos kumečiams bei Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams savanoriams. Palivarko ir Penkininkų kaimo žemėse susiformavęs kaimas buvo pavadintas Geštautais (dokumentuose rašoma – Gestautai).
Žemės reformos metu prasiplėtė ir Padvarių kaimas. Prie jo priskirtos Akmenos kairiajame krante valstybės nusavintos Kretingos dvaro palivarko žemės, kurios taip pat išskirstytos kumečiams ir kariams savanoriams.
1923 metais Kretingos kaime buvo 100 ūkių ir 806 gyventojai, veikė pradžios mokykla.
Dar 1915 metais okupacinė vokiečių valdžia per Kretingos kaimo žemes nutiesė geležinkelio liniją Bajorai-Priekulė (Kuršo gubernija),Kretingos kaime 1924 metais pastatyta geležinkelio stotis (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys) sujungusią kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos geležinkelius. 1924 metais pradėjus tiesti Amalių-Kretingos geležinkelį, Kretingsodyje buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis, sudegusi Antrojo pasaulinio karo metu. 1932 metais buvo baigta tiesti Kretingos-Kužių geležinkelio linija, sujungusi Kretingą ir Klaipėdos uostą su laikinąja Lietuvos sostine Kaunu.
Išaugus Kretingsodžio (Kretingos kaimo) reikšmei, 1936 metais kaimas buvo prijungtas prie Kretingos miesto. Buvę svarbiausi keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos ir Šventosios gatvėmis, o nuo Klaipėdos gatvės link dvaro paupiu vedęs keliukas – dr. J. Basanavičiaus gatve. Prie miesto neprijungtos liko tik šiaurės vakariniame pakraštyje, už geležinkelio likusios žemės, kuriose po karo susiformavo dabartinis Kretingsodžio kaimas.
Taigi, per beveik penkių šimtmečių istoriją Kretingos kaimas (Kretingsodis) neteko didžiosios dalies savo žemių, kuriose dabar įsikūręs augantis Kretingos miestas ir Padvarių kaimas. Seną ir garbingą kaimo praeitį primena prie Akmenos upės dešiniajame krante išlikusios kaimo kapinaitės, vadinamos Maro kapeliais, kuriose rymo čia palaidotų kretingiškių atminimui pastatyta koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra.