Žemaičių seniūnija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žemaičių seniūnija (lot. Capitaneatus Samogitiae, lenk. Starostwo Żmudzkie) – LDK adm. vienetas 1409/ 1411-1795 m. Apėmė LDK (ir etninės Lietuvos) šiaurės vakarų dalį; nuo XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos juridinis statusas iš esmės nesiskyrė nuo LDK vaivadijų juridinio statuso. Herbas – juoda meška raudoname lauke.
Istorija

Plačiau žr. straipsnyje Žemaitija

Maždaug iki XIV a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūros būsimos Žemaičių seniūnijos teritorija (istorinės Žemaitijos dalis į vakarus nuo Nevėžio, įskaitant dab. Užnemunės šiaurės vakarų kampą; plotas ~23 tūkst. km²) priklausė Žemaičių kunigaikštystei, vėliau – Trakų kunigaikštystei; 1259-1260, 1398-1401 ir 1404-1409 m. tą pačią teritoriją bent oficialiai valdė Vokiečių ordinas.

Žemaičių seniūnija (XV-XVII a. šaltiniuose ji minima ir kaip „Žemaičių žemė“) buvo sudaryta 1409 ar 1411 m., žemaičių sukilėliams atkovojus iš kryžiuočių pastariesiems Vytauto 1404 m. Racionžo sutartimi užrašytą istorinės Žemaitijos dalį. Seniūnijos siena su Prūsija nustatyta 1422 m., sudarant Melno taiką, o siena su Livonija – 1426, 1473, 1529 ir 1541 m.

1441 m. didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis ėmė tituluotis ir Žemaičių kunigaikščiu, – todėl nuo to laiko iki 1795 m. Žemaičių seniūnija dažniau vadinta „Žemaičių kunigaikštyste“.

Po ATR III padalijimo (1795 m.) didžioji Žemaičių seniūnijos dalis atiteko Rusijai, o kairiajame Nemuno krante buvęs seniūnijos pietryčių kampas – Prūsijai.
Administravimas

[taisyti] Institucijos

Iki XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos administraciją sudarė Žemaičių seniūnas, Žemaičių kaštelionas, Žemaičių maršalka, Žemaičių karuža, Žemaičių kunigaikštystės pilies teismo teisėjas ir to paties teismo raštininkas; valdant Žygimantui Augustui greta šių pareigybių dar įvestos Žemaičių pakamarės ir Žemaičių kunigaikštystės žemės teismo teisėjo, pateisėjo bei raštininko institucijos.
Žemaičių seniūnija Abiejų Tautų Respublikoje

ATR Senate Žemaičių seniūnijai dar atstovavo Žemaičių vyskupas. Žemaičių krašto seimelis į ATR Seimą deleguodavo tris, o į Lietuvos Tribunolą – keturis (du į rusėniškąją ir du į lietuviškąją sesiją) seniūnijos atstovus. Į ATR Seimą deleguoti seniūnijos atstovai nuo kitų LDK sričių atstovų skyrėsi raudonais kontušais su žydrais apvadais.
Seniūnas

Plačiau žr. straipsnyje Žemaičių seniūnas

Pirmieji žinomi Žemaičių seniūnai (Rumbaudas Valimantaitis ir kt.) buvo paskirti grynai LDK nuožiūra, tačiau po 1440-1441 m. žiemos įvykių (Žemaičių seniūnijos bajorų maišto prieš LDK centrinę valdžią) Žemaičių seniūną, savo pareigas paprastai eidavusį iki gyvos galvos, Ldk skirdavo tik iš seniūnijos seimelio pasiūlytų kandidatų.

Žemaičių seniūnas, kuris turimais įgaliojimais prilygo LDK vaivadoms, buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas Žemaičių seniūnijoje, šios seniūnijos bajorų vadas ir seniūnijos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, taip pat LDK Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. – ATR Senato nuolatinis narys. Jo kompetencijai buvo priskirti Žemaičių seniūnijos administracijos, teismo ir karo reikalai. Be to, jis rūpinosi seniūnijos miestų bei miestelių saugumu, jų vidaus tvarka, kontroliavo juose prekių kainas, matus ir saikus. Žemaičių seniūno jurisdikcijai priklausė ir seniūnijos miestų bei miestelių žydų bendruomenės[1].
Centras

Svarbiausias seniūnijos administracinis centras (Žemaičių seniūnų rezidavimo vieta) iš pradžių buvo Kražiai, nuo 1535 m. iki XVI a. pab. − Kėdainiai, nuo XVII a. pr. − Raseiniai.

Seniūnijos seimelis rinkdavosi Kražiuose, Vilkijoje arba Kėdainiuose, nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio – dažniausiai Raseiniuose. Nuo 1764 ir 1791 m. teisę rinktis į savo seimelius taip pat turėjo Raseinių, Telšių ir Šiaulių reparticijų (likusios LDK dalies pavietams prilygusių teisminių bei bajorų savivaldos teritorijų; nuo 1793 m. vadintos „žemėmis“) bajorai.

[taisyti] Suskirstymas

Dar iki XVI a. vidurio nusistovėjo seniūnijos skirstymas į dvidešimt devynis tijūnų administruojamus valsčius, kurie nuo XVII a. buvo vadinami „pavietais“[2] (kartais vienas tijūnas administruodavo kelis Žemaičių seniūnijos valsčius), kurių administracinių centrų funkcijas atliko Ariogala, Beržėnai, Biržinėnai, Didieji Dirvėnai, Mažieji Dirvėnai, Gandinga, Josvainiai, Karklėnai, Karšuva, Kražiai, Medingėnai, Pajūris, Palanga, Patumšiai, Pavandenė, Plateliai, Raseiniai, Rietavas, Šiauduva, Šiauliai, Telšiai, Tendžiogala, Tverai, Užventis, Veliuona, Viduklė, Viešvėnai, Vilkija ir Žarėnai (iš XV-XVI a. šaltinių žinomi Žemaičių seniūnijos Jurbarko, Kaltinėnų, Kelmės, Pašilės, Skirsnemunės ir Žąsyčių valsčiai buvo panaikinti 1537 ar 1538 m.).

Iki 1764 m., t. y. iki Telšių reparticijos (amžininkų vadinta ir „Telšių pavietu“) sudarymo seniūnija skirstyta tik į labai nevienodo dydžio valsčius (dalis tų valsčių dar skirstyti į vad. traktus), o nuo 1764 m. – taip pat į 2 (Raseinių ir Telšių) reparticijas (1775 m. Telšių reparticijos centras perkeltas į Šiaulius). 1791-1795 m. Žemaičių seniūniją sudarė jau 3 (Raseinių, Šiaulių ir Telšių) reparticijos (žemės) ir 29 valsčiai.


1667 m. Žemaičių seniūnijoje buvo 3978 bajorų dūmai (plačiau žr. Žemaitijos bajorai 1667 m.).

1790 m. seniūnijoje gyveno per 327 tūkst. žmonių, seniūnijos teritorijoje tada buvo 120 miestų ir miestelių.

[taisyti] Miestai

XV a. pabaigoje – XVIII a. Magdeburgo miesto teises turėjo šios Žemaičių seniūnijos gyvenvietės[3]:

* Akmenė
* Ariogala
* Baisogala
* Gargždai
* Joniškis
* Josvainiai
* Jurbarkas
* Kėdainiai
* Kretinga
* Kvėdarna
* Palanga
* Plateliai
* Plungė
* Raseiniai
* Rietavas
* Skirsnemunė
* Skuodas



* Sudargas
* Šakyna
* Šiauliai
* Šventoji
* Telšiai
* Tryškiai
* Vainutas
* Varniai
* Veiviržėnai
* Veliuona
* Viekšniai
* Vilkija
* Virbalis
* Vladislavovas
* Žemaičių Naumiestis
* Žagarė
* Žvingiai