ŽEMAIČIŲ VALSTIEČIŲ PRIEVOLIŲ SURAŠYMAS 1537 IR 1538 M.

Antanas Tyla

Šiame leidinyje skelbiamas akademiko Konstantino Jablonskio [1892–1960] spaudai parengtas istorijos ir kitoms mokslo šakoms svarbus XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo šaltinis – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui tiesiogiai pavaldžių Žemaičių žemės valsčių valstiečių ir miestelėnų prievolių 1537 ir 1538 m. surašymas, kurio originalas yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje1. Šis surašymas tiesiogiai susijęs su to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus bei užsienio politikos raida, jos pokyčiais ir iškilusiais poreikiais griežtinti mokesčių mokėtojų, karo prievolininkų ir gyventojų kitų prievolių valstybei apskaitą ir kontrolę, kurti kadastrą.
Žemaičių žemė XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais išgyveno reformų ir socialinės įtampos laikotarpį. Jas paskatino kelios priežastys2. Čia apsistosime tik ties pagrindinėmis, tiesiogiai susijusiomis su šio skelbiamo šaltinio atsiradimu. Surašymas buvo atliktas po Žemaitijos seniūno teisių pakeitimo, valsčių tiesioginės priklausomybės perskirstymo tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir seniūno, po mokesčių, prievolių, seniūno, tijūnų ir vietininkų išlaikymo reformos.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio nurodymu XVI a. 3–4 dešimtmečiais vykę gyventojų ir jų prievolių surašymai nebuvo visai naujas dalykas. Vilniaus seimas, 1507 m. svarstydamas karo su Maskva ir karo tarnybos atlikimo sugriežtinimo reikalus, vasario 2 d. nutarė, kad „ponai tarėjai, kunigaikščiai, žemininkai, našlės ir visi bajorai savo dvaruose turi surašyti visus savo žmones ir prisiekus sąrašus jo mylistai valdovui atiduoti“. Pagal juos valdovas numatė skirti „tarnybą“ valstybei. Seime dalyvavusieji sutiko, kad iš jų žmonių būtų renkama sidabrinė: po 6 gr. nuo jaučių žagrės, po 3 gr. nuo arklio žagrės ir po 3 gr. iš turinčių tik žemę3. Šis karo reikalams skirtas mokestis panašiu principu buvo renkamas ir anksčiau4. Be valdinių ir jų turimų jaučių ar arklio traukiamų plūgų surašymo tai patikrinti buvo neįmanoma. Matyt, iki minėto seimo remtasi pasitikėjimu be reikalingos apskaitos. Po 1508–1509 m. seimo į Žemaitiją surašymui buvo pasiųsti Bogdanas Korova ir Fedka Kochonas5. Jų surašymo duomenys nėra žinomi. Tokie pat surašymai vyko Vilniaus ir Trakų vaivadijose. 1514 ir 1518 m. seimuose buvo nutarta mokėti pagalvę, kuri turėjo būti renkama nepriklausomai nuo amžiaus iš abiejų lyčių valstiečių ir bajorų bei pareigūnų6. Be to, Vilniaus seimas 1528 m. gegužės 1 d. nutarė surašyti Lietuvos visuotinio šaukimo kariuomenę. Pašaukus visi bajorai turėjo patys ginkluoti atvykti ir nuo 8 tarnybų atsivesti po karį. Visuotinio šaukimo surašymo duomenys, tarp jų ir Žemaitijos, yra išlikę ir paskelbti7.
Karo prievolės atlikimui patikrinti, pašauktinių kariuomenės kiekiui nustatyti ir teisingai mokesčius paskirstyti buvo nutarta surašyti privačius dvarus ir valsčius. Tais metais buvo numatytas surašymas ir Žemaičių žemėje. Buvo numatyta ir surašymo tvarka. Kaip matyti iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1528 m. rugpjūčio 29 d. rašto jam priklausančių valsčių tijūnams, tam tikslui tų metų rudeniop į Žemaitiją buvo pasiųsti valdovo sekretorius, Skirsnemunės laikytojas Stanislovas Skopas ir dvariškis žemaitis Jonas Orvidas. Žemaičių seniūnas turėjo kiekvienoje tijūnystėje paskirti po du pasitikėjimą turinčius bajorus, kurie kartu su raštininku surašytų visus bajorų dvarus, jų valdytojus, jiems priklausančias valdinių tarnybas, jų dūmus, valdinius, jų jaučių bei arklių žagres ir visą turtą, taip pat visus prievaizdysčių žemininkus, kiaunininkus, lažininkus, miestiečius, klebonų valdinius, tuščias žemes, pažymėti žmonių padaugėjimą ar sumažėjimą. Valdovui priklausančių valsčių tijūnai buvo įpareigoti dalyvauti surašyme, pristatyti surašinėtojams valsčiaus pareigūnus – prievaizdus ir vietininkus – ir kartu su tais dviem bajorais bei raštininku priimti priesaiką iš kiekvieno pateikusiojo žinias apie valdinius dėl tų žinių teisingumo. Tijūnai sąrašus turėjo pateikti Žemaičių seniūnui ir prisiekti, kad nieko nenuslėpė. S. Skopas ir J. Orvidas buvo įpareigoti viską surašyti ir žinias pristatyti valdovui8. Tų metų surašymo duomenys nėra išlikę.
Be to, jau anksčiau Žygimantas Senasis pasiuntė į Žemaitiją maršalą, Medininkų bei Pervalko laikytoją Koptį Vasiljevičių, sekretorių S. Skopą bei dvariškį Andrių Mackavičių [Mackovičių] ir įpareigojo juos surašyti visų valdovo ir seniūno valsčių „visus tenykščius mūsų žmones, keliuočius ir lažininkus, ir kiaunininkus, ir tuščias žemes, taip pat visus mokesčius ir pajamas“, kurias mokėjo ir duodavo ankstesniam seniūnui, tijūnams ir jų pareigūnams9. Surašymas buvo atliktas, bet irgi neišliko. Jo duomenys buvo panaudoti prievolėms patikslinti, nes po surašymo paaiškėjo, kad Žemaitijos valdiniai seniūno, tijūnų ir vietininkų labai engiami10.
Tokia padėtis ilgainiui susiklostė Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai [mirė 1527 m. pradžioje] valdant. Seniūnu jis išbuvo daugiau kaip 40 m. [1486–1527]. Tai buvo iškiliausias iš Kęsgailų Lietuvos valstybės veikėjas. Jo įtaką Lietuvos valstybėje rodo ir tai, kad jis, būdamas Žemaičių seniūnu, tuo pat metu užėmė kitas svarbias valstybines pareigas: 1499–1522 m. buvo Trakų kaštelionas, 1522–1527 Vilniaus kaštelionas, 1501–1503 m. Lietuvos etmonas11. Jo politinis autoritetas ir ilgametės seniūno pareigos nulėmė, kad Žemaitija jam tapo lyg dalinė kunigaikštystė. Naudodamasis iš pirmtakų paveldėtomis teisėmis, jis pats skyrė ir atleidinėjo tijūnus, dalijo žemes. Per jo rankas ėjo visos Žemaičių žemės pajamos. Jo savarankiškumas ir savivaldystė varžė Žemaitijos bajorų teises ir jie reiškė nepasitenkinimą. Neparanku tai buvo ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, ypač valstybės turtų centralizavimu ir iždo pajamomis susirūpinusiai didžiajai kunigaikštienei, karalienei Bonai12. Žemaitijos ponai, tijūnai ir visi bajorai, remdamiesi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1441 m. privilegija13, pasiskundė valdovui dėl Stanislovo Kęsgailos savarankiško tijūnų skyrimo bei jų kitų teisių pažeidimo ir prašė atkurti ankstesnių valdovų duotas jiems teises, kad juos tijūnais skirtų pats didysis kunigaikštis, o ne seniūnas. 1522 m. Vilniaus seime Lietuvos Ponų taryba svarstė jų skundą. Kęsgaila paaiškino, kad jo pirmtakai ir jis pats iki tol tijūnų „skyrimą patys turėjo“, išskyrus 4 dvarus – Josvainių, Skirsnemunės, Vilkijos, Veliuonos, – ir Šiaulių valsčių, kurie buvo pavaldūs didžiajam kunigaikščiui. Seniūnas pažymėjo, kad niekas iki šiol dėl tokios tvarkos nesiskundė. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Ponų taryba, atsižvelgdami į seniūno nuopelnus valstybei, buvusią tradiciją ir kad niekas iki tol dėl to nesiskundė, tijūnų skyrimą, išskyrus nurodytus dvarus, paliko seniūnui14. Valdovas gynė seniūną, nors žemaičiai už jų prašymo parėmimą esą siūlę jam didelius pinigus15. Tais pat metais tijūnai ir visi bajorai skundėsi, kad seniūnas jiems draudžia naudotis miškais, upėmis, ežerais, pats skiria ir be priežasties atleidinėja tijūnus, kad jo vietininkai su žmonomis, vaikais ir daugeliu tarnų valsčiuose daro pasėdžius, kad jie savo reikalams ima po 20–30 pastočių16.
Mirus Stanislovui Kęsgailai, seniūnu Žygimantas Senasis 1527 m. balandžio 28 d. privilegija paskyrė jo sūnų, „iš tos Žemės kilusį“ irgi Stanislovą Kęsgailą [1500–1532]17. To prašė pats Žemaičių seniūnaitis, Žemaičių ponai, tijūnai ir visa bajorija bei didžioji kunigaikštienė Bona su sūnumi Žygimantu Augustu. Privilegijoje buvo aukštai įvertinta jo tėvo ištikimybė ir nuopelnai valstybei bei valdovui. Turėdamas tai galvoje ir prašančiųjų motyvus, valdovas patenkino prašymą. Tačiau perduodamas naujajam seniūnui Žemaitiją, Žygimantas Senasis pakeitė jos valdymą ir, išskyrus teismą, apribojo seniūno tiesioginį administravimą didelėje dalyje valsčių. Be aukščiau minėtų 4 dvarų [Josvainių, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos] valdovas į tiesioginį savo valdymą iš seniūno perėmė dar 15 valsčių ir dvarų: Ariogalos, Beržėnų, Biržinėnų, Dirvėnų, Gandingos, Kaltinėnų, Karšuvos, Pajūrio, Pašilės, Rietavo, Šauduvos, Telšių, Tverų, Užvenčio ir Viešvėnų.
Seniūnui buvo palikta 10 valsčių: Jurbarko, Karklėnų, Kelmės, Kražių, Medingėnų, Patumšių, Pavandenės, Tendžiogalos, Viduklės ir Žarėnų. Juose buvo maždaug apie dešimtadalį Žemaitijos valstiečių18. Žygimanto Senojo 1529 m. spalio 21 d. nuostatuose visiems Žemaitijos valdiniams prie valdovui pavaldžių valsčių dar priskirtas anksčiau buvęs užstatytas Stanislovui Kęsgailai Jurbarko valsčius, bet neminimi Kaltinėnų ir Pašilės valsčiai19. Šitoks Žemaitijos valsčių administravimo padalijimas tarp didžiojo kunigaikščio ir seniūno išliko ilgą laiką.
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, 1527 m. skirdamas Stanislovą Kęsgailą seniūnu, įpareigojo jį švelniai elgtis su valdovo valdiniais, neskriausti, „bet kokių naujovių neįvedinėti“, o valdyti pagal papročius ir Žemaitijos žemės privilegijas20. Iš surašinėtojų Kopčio, S. Skopo ir A. Mackavičiaus sužinojęs apie valdinių engimą, jų bėgimą iš namų ir atsirandančias tuščias žemes, didysis kunigaikštis išsiuntinėjo savo valsčių tijūnams ir laikytojams nuostatus21, kuriais panaikino pasėdžius, atleido valstiečius nuo iki tol duotų rinkliavų ir mokesčių, o vietoj to įvedė žagrės mokestį: nuo jaučių žagrės 15, nuo arklių žagrės 7,5 grašio. Neturintys nei jaučių, nei arklių, vien už žemę turėjo mokėti po 5 gr.22 Šie mokesčiai buvo laikini, iki valstiečiai atsigaus po juos išsekinusių prievolių. Po dvejų metų jie buvo dvigubai padidinti. Be to, buvo palikti iš seno valdovui tenkantys kiaunių, karčemų mokesčiai ir kitos pajamos. Tijūnai buvo įpareigoti rūpintis pajamomis: steigti miestus, turgus, karčemas, giriose būdas. Jie taip pat turėjo rūpintis spręsti valdinių bylas.
Žygimanto Senojo 1529 m. Žemaitijos Nuostatuose visos anksčiau seniūnui, tijūnams ir vietininkams priklausiusios prievolės valdovo valsčiuose buvo perduotos valdovui, o jiems paskirtas sunormintas išlaikymas pinigais ir natūra, renkamais iš valstiečių tarnybų, apriboti tijūnų važinėjimai po valsčių prievolių rinkimo tikslais, paskirti teismo terminai, baudos turėjo būti ne tiesiogiai imamos, bet surašomos. Kartu buvo sumažinta piniginė rinkliava iš valdovui priklausiusių kiaunininkų, panaikinta prievolė dirbti seniūno ar kitų pareigūnų dvaruose, tačiau padidintos kitos prievolės. Visa tai turėjo užtikrinti didesnes pajamas valdovui, tačiau kartu saugojo valdinius nuo pareigūnų savivalės.
Kaip ir visada, reforma vyko vangiai. Didysis kunigaikštis, 1530 m. siųsdamas į Žemaitiją raštininką A. Mackavičių, laiške tijūnams rašė, kad ateina žinios, „jog jūs mūsų įsakymo ir tų nuostatų visai nesilaikote“, kad nė vienas valdovui visų mokesčių nesumoka, valdinius engia, ne pagal nuostatus iš jų reikalauja, dėl to pastarieji iš savo namų bėga. Tvarkai įvesti A. Mackavičius turėjo surašyti ir tikrinti visus mokesčius, muitus, rinkliavas, pajamas iš ežerų, upių užtvarų žuvims, girių, prekybos mišku, sutvarkyti bylų sprendimą seniūno teisme, kad padarytos skriaudos būtų atlygintos, baudos surašytos ir jų sąrašai pristatyti valdovui. Raštininkas pats turėjo visą surinktą žagrės mokestį atiduoti į iždą. Be to, jis privalėjo du kartus per metus [po Žolinės ir po Šv. Kalėdų] apvažiuoti visus valdovo valsčius bei dvarus ir patikrinti paminėtas naudmenas, prievoles, ar nėra skriaudžiami valdiniai reikalaujant iš jų ne pagal nuostatus. Tuo metu jį ir jo tarnus tijūnai turėjo visiškai išlaikyti ir už darbą kiekvienas valsčius turėjo sumokėti po rublį grašių23. Kitu raštu dėl A. Mackavičiaus pasiuntimo į Žemaitiją tikslo buvo pranešta Josvainių, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos laikytojams24.
A. Mackavičius savo sudėtingas valdovo iždo revizoriaus Žemaitijoje pareigas pradėjo eiti tuo laiku, kai sustiprėjo valstiečių ir bajorų nepasitenkinimas reforma, ją vykdančiais tijūnais. Jau keleri metai vyko neramumai, priešinimasis tijūnui Ariogalos valsčiuje25. Su tijūno pareigūnu susidorojo Mažųjų Dirvėnų valsčiaus valstiečiai26. 4-ojo dešimtmečio viduryje, K. Jablonskio tvirtinimu 1536 m. spalio mėn. gale, prasidėjęs valstiečių sukilimas apėmė kelis valdovui tiesiogiai priklausančius valsčius: Telšių, Viešvėnų, Biržinėnų, Tverų ir galbūt Gandingos27. Sukilimas buvo jėga nuslopintas, matyt, seniūno nurodymu. Didysis kunigaikštis, susirūpinęs kilusiais neramumais, 1536 m. rugsėjo 18 d. pasirašė pakartotinai Žemaitijos tijūnams pasiųstus 1529 m. nuostatus28, pasiuntė į Žemaitiją Anykščių ir Ukmergės vietininką Kmitą Kuncevičių išsiaiškinti sukilimo priežastis, tijūnų nusižengimus nuostatams, žadėdamas juos už tai bausti aukščiausia bausme29.
Žygimantas Senasis savo privilegijoje, kuria A. Mackavičių paskyrė Žemaitijos valsčių valdiniams surašyti, smulkiai nenurodė, kaip tas surašymas turi būti vykdomas. Tačiau 1534 m. lapkričio 20 d. rašte dėl sidabrinės rinkimo didžiojo kunigaikščio valsčiuose valsčių laikytojus taip įpareigojo atlikti surašymą: „Ir todėl įsakome tau, kad pats su to pavieto vėliavininku žemininkus ir visus mūsų pavaldinius, kurie tame paviete turi savo žemės turtų, kiekvieną surašytumėte vardu į registrą, ir jų žmones taip pat surašytumėte taip pat kiekvieną vardais ir kiek kuris turi žagrių, ir visa tai pakankamai surašę, pagal tuos registrus tą mūsų mokestį išrinktumėte“30.
XVI a. 4–5 dešimtmetyje Žemaitijoje pasikeitė keli seniūnai, keitėsi žemėvaldos pasiskirstymas. 1532 m. mirė 5 metus seniūnu pabuvęs Stanislovas Kęsgaila. Po jo mirties seniūno tijūnai pradėjo savavaliauti, skriausti valdinius. Jo turtų globėju tapo sesers Barboros vyras Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis, o seniūnu, žemaičiams prašant, su Kęsgaila ir Zaberezinskiu susigiminiavęs Trakų kaštelionas Petras Kiška [m. 1534 m.]31. Jam mirus, seniūnu tapo taurininkas Jonas Radvila [m. 1542 m.]. Kęsgaila testamentu trečdalį savo nekilnojamojo turto užrašė Žygimantui Augustui ir tuo remiantis Platelių, Palangos, Kretingos ir Gargždų valdos buvo perduotos Bonai32. Valdovui priklausęs Telšių valsčius buvo atiduotas valdyti Bonos remiamam jos vietininkui Plateliuose, nežymiam vietiniam bajorui Jurgiui Bilevičiui, kuris 1543 m. tapo Žemaičių seniūnu33. Toks dažnas seniūnų keitimasis, žemėvaldos priklausomybės kitimas turėjo įtakos visos Žemaitijos gyvenimui.
A. Mackavičius, 1530 m. vienas pasiųstas į Žemaitiją surašinėti ir valdovo iždui perduoti pajamas iš valsčių ir teismų sprendimais surinktas baudas, išbuvo metus. Žemaičių nepasitenkinimas ir skundai, kad jis elgiasi pažeisdamas teises, privertė Lietuvos didįjį kunigaikštį atsisakyti jo paslaugų. 1531 m. lapkričio 20 d. rašte Žemaitijos tijūnams valdovas pranešė, kad „tą mūsų raštininką [djaką] nuo šiol atleidome“ ir, norėdamas, kad toks raštininkas ten pastoviai gyventų, į jo vietą paskyrė iš Žemaitijos kilusį Bagdoną Mitkavičių [Mitkovičių], kurį įpareigojo dirbti tą patį darbą ir sąrašus pateikti valstybės iždininkui Ivanui Hornostajui34. Tuo tarpu A. Mackavičius ėjo kitas svarbias valstybines pareigas. Jis turėjo valstybės diplomato patirtį, valdovo ir Ponų tarybos pasitikėjimą. 1532–1533 m. jis buvo nariu komisijos, žymėjusios Jurbarko girioje sieną su Prūsijos Kunigaikštyste35, du kartus vyko pasiuntiniu į Krymą deryboms su totorių chanu36. Už nuopelnus valdovas jį apdovanojo valstybiniais turtais: 1534 m. Mackavičius, be kitų valdų, jau buvo Lieponių ir Valkininkų laikytoju. Galbūt neatsitiktinai 1536 m. rudenį Žygimantas Senasis, išvykdamas iš Lietuvos į Lenkiją, Valkininkuose pakartotinai pasirašė 1629 m. nuostatus Žemaičių tijūnams37. Tais metais A. Mackavičius vėl ėjo valdovo dvarų prižiūrėtojo pareigas Žemaitijoje, surašinėdamas prievoles. Jo visų ankstesnių surašymų duomenys, išskyrus čia skelbiamus 1537–1538 m., neišliko. Tačiau A. Mackavičius juos nuolatos mini 1537 m. surašyme, kada lygina praėjusių ir 1537 m. [pribylo ot vsižjgodnego popisu] valdinių ar pajamų prieaugį ar sumažėjimą [p. 23, 33, 34, 44, 54, 60, 69, 75, 90, 96, 105, 119, 126, 131, 140 ir kt.].
Dėl prasidėjusio valstiečių pasipriešinimo ir atsisakymo atvykti į surašymą A. Mackavičius 1537 m. nesurašė Ariogalos valsčiaus visų 4 vaitysčių, Josvainių valsčiuje iš 4 vaitysčių – dviejų, nes „du Josvainių prievaizdai ir su savo žmonėmis į surašymą nenorėjo eiti“ [p. 174]. Dėl Ariogalos valsčiaus surašymo A. Mackavičius užrašė: „Kiekvieno žmogaus pagal vardą nesurašėme, kadangi nėjo į surašymą ir nenorėjo būti paklusniais; kadangi patys prievaizdai pasislėpė, tai ir žmonėms neliepė eiti į surašymą. Be to, prievaizdos sakė, kad pagal pernykščius metus visi žmonės yra, tai ir mokesčiai jo mylestai valdovui pernykščiai, nei padaugėjo, nei sumažėjo“ [p. 34]. Vilkijos valsčiuje surašyti tik miestelėnai karčemininkai, Graužų prievaizdystė ir dalis Pernaravos prievaizdystės, o toliau pažymėta, kad valstiečiai neklausė ir nėjo į surašymą [p. 176]. Likusių trijų prievaizdysčių valstiečiai nesurašyti, tik remiantis pereitų metų sąrašu duodamos pajamų sumos. Surašinėjimas nevyko Telšių valsčiuje, kuris tuo metu jau nebepriklausė didžiajam kunigaikščiui ir į jį A. Mackavičius nebevažiavo38.

A. Mackavičiaus 1537–1538 m. surašinėjimo valsčiuose rezultatai:

Valsčius 1537 m. 1538 m.

Ariogalos Nesurašyta +

Beržėnų + +

Biržinėnų + +

Dirvėnų [Didžiųjų]+ +

Dirvėnų [Mažųjų] + +

Gandingos + +

Josvainių + Ne visi +

Karšuvos + +

Pajūrio + +

Raseinių + +

Rietavo + +

Skirsnemunės + +

Šauduvos + +

Telšių Nesurašyta Nesurašyta

Tverų + +

Užvenčio + +

Veliuonos+Žąsetų + +

Viešvėnų + +

Vilkijos Ne visi +

A. Mackavičius surašinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje vartojama senąja slavų kalba ir ortografija. Šaltinis skelbiamas originalo kalba. Skelbiamame dokumente nurodyti valsčių ir prievaizdysčių prievaizdai, valdinių – valstiečių, lažininkų, kiaunininkų, miestelėnų – vardai, pavardės, jų turtingumas pagal prievolinius vienetus, žagrės mokesčio dydis, jų piniginės ar natūrinės prievolės, dvarų arimai, pasėtų grūdinių kultūrų rūšys ir kiekis, derlius bei nauda, tuščios žemės kiekis, pajamos iš Ariogalos, Baisogalos, Beržėnų, Raseinių, Rietavo, Skirsnemunės, Tryškių, Užvenčio, Veliuonos ir Vilkijos miestelių miestelėnų, juose esančių karčemų, valdovo iždui perduodamų mokesčių sumos, žinios apie valstiečių skundus dėl pareigūnų elgesio, jų pasipriešinimą, slopinti atsiųstos kariuomenės represijas ir jų padarinius, valstiečių išsibėgiojimą gelbstintis nuo represijų, jų paliktas tuščias sodybas. Ypač yra svarbūs žemaičių pavardžių ir vardų sąrašai. Tai unikalus didelę vientisą Žemaitijos žemės dalį apimantis šaltinis.
A. Mackavičius valdovo dvarų Žemaitijoje prižiūrėtojo pareigas ėjo neilgai. Jis mirė 1542 m., palaidotas Vilniuje, spėjama, kad Mackavičių koplyčioje, kuri buvo prie Išganytojo cerkvės, kur 1562 m. palaidojo ir jo žmoną39. Į gyvenimo pabaigą pašlijo jo sveikata, pradėjo prieštarauti didžiajai kunigaikštienei ir karalienei Bonai, jam laikyti perduotoje Valkininkų ir Lieponių valdoje nesilaikė valdovo duotų valstiečių valdymo nuostatų, engė valstiečius ir dėl to pateko į valdovo nemalonę. Dėl to iš jo buvo atimti Valkininkai ir Lieponys ir perduoti valdovo dvariškiui Vaitiekui Jundilui.40
A. Mackavičiaus surašymo rankraštis buvo perduotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždui ir kaip svarbus iždo pajamas apibūdinantis šaltinis pateko į Žygimanto Augusto biblioteką. Jo bibliotekos kitų knygų įrišėjas Jurgis Albinas [mirė 1570 m.] 1545 m. rankraštį meniškai įrišo41. Paskui rankraštis pateko į Vilniaus universiteto, XIX a. – į Vilniaus viešąją bibliotekas42. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. kartu su kitu šios bibliotekos turtu buvo išvežtas į Rusiją. 1946–1951 m. iš SSSR valstybinės V. Lenino bibliotekos kartu su ten atsidūrusiais iš Lietuvos pagrobtais fondais buvo grąžintas į Vilnių43. Šiuo metu, kaip jau minėta, jis yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Pirmasis šį sąrašą kaip šaltinį moksliniam tyrimui panaudojo, parengė spaudai, aprašė ir ištraukas paskelbė Konstantinas Jablonskis44.
Dokumentas skelbiamas paliekant K. Jablonskio ir kitose publikacijose naudotus rašybos perteikimo principus.

2002 06 16

1 Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, f. 16, b. 124. Tai oda meniškai įrištas rankraštis, sudarantis knygą 220 x 330 x 50. Paginacija ištisinė, 213v puslapių, pieštuku įrašytas p. 97a. Tušti puslapiai: 5, 18–18v, 23v, 26v–27v, 38v, 51v, 53v, 62v, 69–69v, 70v–71v, 78v, 82v, 87v, 90v, 97av, 110v, 114v, 137v, 152v, 174v, 213v. Visi rašyti rašalu, Andriaus Mackavičiaus [Mackovičiaus] ranka.
2 Konstantinas Jablonskis, Lietuvos valstiečių priešinimasis valdytojams didžiojo kunigaikščio valsčiuose XVI a. pirmojoje pusėje, Konstantinas Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai, sudarė ir spaudai paruošė Vytautas Merkys, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 95–130; Adomas Butrimas, Vladas Žulkus ir kt. Žemaitijos istorija, Vilnius, 1997, p. 133–134.
3 Vilnius, 1507 02 02. Vilniaus seimo nutarimas, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 8, (1499–1514), Užrašymų knyga 8, parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Darius Antanavičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 296–297, Nr. 393; М. Любавский, Литовско-русский сейм, Москва: Университетская типография, 1900, р. 179.
4 J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, p. 199–200.
5 [1509]. Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiųstų žemės surašinėtojų sąrašas, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 8 (1499–1514), p. 315, Nr. 422.
6 М. Любавский, Литовско-русский сейм, р. 198, 211.
7 Литовская Метрика. Отдел первый. Часть третья: Книги публичных дел. Переписи войска литовского, Петроград, 1915.
8 Vilnius, 1528 08 29. Žygimanto senojo raštas Ldk priklausantiems Žemaitijos tijūnams apie surašymui siunčiamus valdovo sekretorių Stanislovą Skopą ir dvariškį Stanislovą Orvidą, Lietuvos Metrika, kn. 15, l. 59(24)–60(25), spaudai parengė Artūras Dubonis, kuriam dėkoju už dokumento nurodymą. Władysław Pociecha, Królowa Bona (1494–1557), Czasy i ludzie Odrodzenia, Poznań: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1958, p. 60–64.
9 Nepolomcai, 1527 09 30 ir 1530 06 20. Žygimanto Senojo nuostatai jo valsčių Žemaitijoje tijūnams, Акты, относящиеся к истории Западной России, собранные и изданные Археографическою коммиссиею, том второй, 1506–1544, СПб., 1848, р. 182–185.
10 Ten pat, p. 182.
11 Krzysztof Pietkiewicz, Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM, 1982, p. 34–35.
12 Krzysztof Pietkiewicz, Kieżgajłowie, p. 37–38; Władysław Pociecha, Królowa Bona, p. 48–50.
13 1441 m. pabaiga. Ldk Kazimiero privilegija Medininkų valsčiaus bajorams, valstiečiams ir visiems gyventojams, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I: Feodalinis laikotarpis, Rinkinio sudarytojai ir skyrių redaktoriai: P. Pakarklis, K. Jablonskis, J. Jurginis ir kt., Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 157, Nr. 194.
14 Vilnius, 1522 07 07. Lietuvos Ponų tarybos dekretas Žemaičių žemės bajorams, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 10 (1440–1523), Užrašymų knyga 10, parengė Egidijus Banionis ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 105.
15 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 80.
16 Vilnius, 1622 10 01. Žygimanto Senojo raštas Žemaičių seniūnui Stanislovui Jonavičiui Kęsgailai, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 11, (1518–1523), Įrašų knyga 11, parengė Artūras Dubonis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 119–120, Nr. 115.
17 Krokuva, 1527 04 28. Ldk Žygimanto Senojo privilegija Stanislovui Kęsgailai, skiriant jį Žemaitijos seniūnu, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 12 (1522–1529), Užrašymų knyga Nr. 12, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Žara, 2001, p. 487–488.
18 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 96.
19 Vilnius, 1529 10 21. Žygimanto Senojo duoti Žemaitijos nuostatai, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 25 (1387–1546), Užrašymų knyga 25, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 133–135, Nr. 77. Apie Nuostatų nuorašus kitose Lietuvos Metrikos knygose, jų skirtingas datas, turinio skirtumus ir publikavimo bibliografiją žr.: Irena Valikonytė, Stanislovas Lazutka, Lietuvos didžiojo kunigaikščio 1529 metų Nuostatai Žemaitijos žemei, Lietuvos Metrikos studijos, mokymo priemonė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 17–53.
20 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12, p. 489.
21 Nepolomcai, 1527 09 30 ir 1530 06 20. Žygimanto Senojo nuostatai jo valsčių Žemaitijoje tijūnams, Акты, относящиеся к истории Западной России, собранные и изданные Археографическою коммиссиею, том второй, 1506–1544, p. 182–185.
22 Plačiau žr.: J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas, p. 265–275.
23 Krokuva, 1530 06 20. Žygimanto Senojo raštas valdovo valsčių tijūnams, Lietuvos Metrika (1522–1530). 4-oji teismų bylų knyga, spaudai parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, G. Kirkienė, E. Gudavičius, J. Karpavičienė, S. Viskantaitė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997, p. 401–403, Nr. 506.
24 Krokuva, 1530 06 20. Žygimanto Senojo raštas Josvainių, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos laikytojams, Метрыка Вялiкага Княства Лiтоускага, Кнiга 28 (1522–1552). Да друку падрыхтавалi: Валеры Мянжынскi и др., Менск, 2000, p. 72–73.
25 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 99–100; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto senojo 1527–1529 m. raštai dėl Ariogalos valsčiaus žmonių priešinimosi tijūnui, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, Dokumentų rinkinys, d. I: XVI–XVII amžiai, sudarė K. Jablonskis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 16–18.
26 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 100.
27 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 108.
28 Valkininkai, 1536 09 18. Naujai patvirtinti Žemaitijos valdinių mokesčių ir prievolių nuostatai, Lietuvos Metrika, knyga 19, l. 267v–272, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas, 1/7.
29 Krokuva, 1537 m. sausio 29 d. Žygimanto Senojo raštai ir instrukcija Kmitai Kuncevičiui, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai, I, p. 30–34.
30 Vilnius, 1534 11 20. Žygimanto Senojo raštas valdovo valsčių laikytojams, М. Любавский, Литовско-русский сейм, р. 25–27, №. 14; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 163.
31 [1532 iki 11 10]. Žygimanto Senojo atsakymas atvykusiems Žemaitijos tijūnams: Šaudos Jokūbui Juškavičiui ir Gandingos Laurynui Šukevičiui, Lietuvos Metrika, knyga 15, l. 233–233v.
32 Władysław Pociecha, Królowa Bona, t. 3, s. 65–66.
33 K. Jablonskis, Istorija, p. 110; Józef Wolff, Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego 1386–1795, Kraków, 1855, s. 92.
34 Krokuva, 1531 11 20. Žygimanto Senojo raštas Žemaitijos tijūnams, Lietuvos Metrika, knyga 15, l. 124–125.
35 Władysław Pociecha, Królowa Bona, p. 96.
36 Ludwik Kolankowski, Zygmunt August wielki książę Litwy do roku 1548, Lwow, Nakładem Towarzystwa dla popierania nauki polskiej, 1913, s. 120–122; Jerzy Wiśniewski, Mackowicz Andrzej, Polski słownik biograficzny, 1974, t. XIX, s. 96.
37 Valkininkai, 1536 09 18. Naujai patvirtinti Žemaitijos valdinių mokesčių ir prievolių nuostatai, Lietuvos Metrika, kn. 19, l. 267v–272, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas, 1/7; K. Jablonskis, Istorija, p. 99.
38 K. Jablonskis, Istorija, p. 110.
39 Jerzy Wiśniewski, Mackowicz, p. 96.
40 Vilnius, b. d., K. Jablonskis nurodo apytikrę datą 1540 05–1542 05 [Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai, I, p. 36, Nr. 14; Lietuvos Metrikos 28 knygos leidėjai – 1542 01–09 [Метрыка Вялiкага Княства Лiтоускага, Кнiга 28 (1522–1552), p. 60, Nr. 13]. Žygimanto Senojo raštas Andriui Mackavičiui.
41 E. Laucevičius, XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose, Vilnius: Mokslas, 1976, p. 114, Nr. 578. Alodina Kawecka-Gryczowa, Biblioteka ostatniego Jagiełłona. Pomnik kultury Renesansowej, Wrocław, Warszawa etc., 1988, s. 299–301. Tarp išvardytų Žygimanto Augusto bibliotekos rankraštinių knygų A. Mackavičiaus surašymo knygos nemini.
42 Описание Рукописного отделения Виленской Публичной библиотеки, Вильна, 1903, вып. 4, s. 12.
43 Lietuvos TSR mokslų akademija, Centrinė biblioteka, Rankraščių rinkiniai, Vilnius, 1963, p. 52.
44 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 113, Nr. 154; p. 116–117, Nr. 157; p. 119, Nr. 159; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai, I, p. 16–18, 34–36, Nr. 13; K. Jablonskis, Istorija, p. 100, 108–116.