XVI a. I-osios pusės žemaičių valdžios elitas: kilmė ir tapatumas

Eugenijus Saviščevas

Įvadas
Lietuvos istoriografija dar iš XV–XVI a. metraščių tradicijos yra paveldėjusi nuomonę, kad didžiulę įtaką Žemaitijos bajorijos raidai turėjo didžiojo kunigaikščio (toliau – dk) Kazimiero 1442 m. privilegija[1]. Vienas iš jos straipsnių skelbė, kad Lietuvos valdovas leis žemaičių bajorams patiems rinkti vietos administratorius. Todėl ilgainiui manyta, kad Žemaitijos seniūnijos administraciniame aparate turėjo įsitvirtinti vietinės kilmės bajorai, nors jų kilmė ligi šiol nebuvo tirta.

XVI a. I-osios pusės Žemaitijos administracinė sistema nebuvo tokia paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš minėtos privilegijos teksto. Žinoma, didžiąją Žemaičių seniūnijos teritorijos dalį užėmė valstybės valsčiai, kurių valdymas buvo apspręstas privilegijoje. Bet be jų į seniūniją įėjo keli dk domeno dvarai ir valsčiai (Veliuonos, Vilkijos, Josvainių dvarai, Skirsnemunės dvaras su Raseinių valsčiumi ir Šiaulių valsčius), kurių pareigūnus skyrė tik Lietuvos valdovas. Nuo XV a. II-osios pusės dk domeną dažniausiai administravo valdovo arba valstybės kanceliarijos ir iždo pareigūnai. Neretai tokie valsčiai buvo duodami kaip įkaitai ar seniūnijos Lietuvos didikams ir vyskupams[2]. Šie žmonės Žemaitijoje retai rezidavo, savo nuosavybės čia neturėjo, o valdymą vykdydavo per vietininkus. Todėl vargu ar verta juos kvalifikuoti kaip Žemaitijos valdžios elito atstovus.

Dar vieną valdų kategoriją sudarė didikų valdų kompleksai, kurie funkcionavo kaip privatūs valsčiai. Mūsų aptariamuoju metu visi jie (Telšiai, Plateliai su vėliau nuo jų atsiskyrusiais Palangos, Grūsties bei Gargždų valsčiukais ir Batakių valsčius[3]) priklausė XV a. pradžioje Žemaitijoje įsitvirtinusių Kęsgailų giminei. Jų administravimas visiškai priklausė nuo savininkų valios. Patys Kęsgailaičiai buvo daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) valdančiojo, nei Žemaitijos valdžios elito atstovai. Todėl apie juos čia nekalbėsime. Tačiau į lokalinės valdžios elitą vertėtų įtraukti Kęsgailaičiams priklausiusių valsčių valdytojus, kurie dažnai buvo vietos bajorų – vienu ar kitu tarnybinės karjeros metu ėję valstybinių valsčių valdytojų pareigas.

Taigi, kalbėdamas apie Žemaitijos valdžios elitą visų pirmiausia turiu galvoje valstybinių valsčių tijūnus, kurie iš esmės buvo Žemaitijos bajorijos elitu. Bajorijos organizacija kokybiškai pakito 1566 m., įvykdžius teisminę-administracinę reformą. Sąlyginė XVI a. pradžios bei 1566 m. reformos data ir sudaro šio darbo chronologinius rėmus.

Kilmė
Žemaitijos bajorų kovų dėl teisės naudotis dk Kazimiero privilegijoje fiksuotomis laisvėmis chrestomatiniu pavyzdžiu jau seniai tapo 1522 m. Vilniaus seime iškilusi byla. Tuometiniai žemaičių tijūnai skundėsi valdovui, kad jų seniūnas Stanislovas Jonaitis Kęsgailaitis be jokios priežasties atiminėjo iš jų valdytas tijūnijas. Didysis kunigaikštis, išklausęs abiejų besibylinėjančių pusių, nusprendė, kad iki Stanislovo Jonaičio gyvos galvos leis jam ir toliau skirti tijūnus, o po seniūno mirties, šią teisę perims į savo rankas[4]. Kaip matyti iš bylos žemaičių privilegija buvo pažeidinėjama. Todėl, jei teigiame, kad vietos valdžios elite vyravo žemaičių bajorai, pirmiausia turime išsiaiškinti tijūnų rinkimo ar skyrimo praktiką. Šiuo požiūriu mūsų aptariamąjį laikotarpį vertėtų perskelti į dvi dalis: iki Stanislovo Kęsgailaičio mirties ir po jos, kai tijūnų pareigybių skirstymą sankcionavo valdovas.
Kalbant apie pirmąjį laikotarpį reikėtų pastebėti, kad privilegija, deklaravusi tijūnų renkamumą, pačios rinkimo procedūros neaptarė. Iš čia kyla klausimas: kas ir kur rinko tijūnus?

Tijūnai dažniausiai turėjo žemėvaldos tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Dar daugiau, dažno iš jų žemėvalda buvo smulki. Šaltiniai leidžia netgi kalbėti apie kai kurių tijūnų glaudžius ryšius su vietos bendruomenėmis. 1485 m. Raseiniuose tijūnavęs Kybartas[5] buvo kilęs iš apytikriai tos vietovės, kuri dabar vadinama Kybartėliais, įsikūrusiais maždaug pusiaukelėje tarp Raseinių ir Betygalos. XV a. pabaigoje Žemaičių seniūnui nagrinėjant Viduklės bajorų bylas kelis kartus kaip liudytojas minimas vidukliškis, Milžavėnų valdų savininkas Valadka Sakaitis[6]. Nuo 1497 m. jis tituluojamas Viduklės tijūnu[7]. Apie 1515 m. Tverų tijūnu buvo Stanislovas Kerbedis, kurio pagrindinės valdos driekėsi šalia Kolainių, apie dabartinius Kerbedėlius ir Kerbedlaukį[8]. Panašių atvejų būtų galima nustatyti ir daugiau. Todėl iš esmės negalime atmesti galimybės, kad skirstant tijūnijas buvo atsižvelgiama ir į vietos bajorų nuomonę.

Tačiau čia vertėtų atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes. 1. Tijūno pareigybės reikalavo glaudžiai bendradarbiauti su seniūnu. Todėl išrinktuosius tijūnus tvirtinti vis tiek turėjo seniūnas. 2. Neretai tijūnai, lipdami karjeros laiptais, pabuvodavo skirtingų valsčių valdytojais.

Šaltinių medžiaga duoda pagrindą kalbėti apie pareigūnų rotacijos egzistavimą. Antai Kęsgailų maršalka[9], Kolainių tėvonis Adomas Hanusaitis 1530 m. buvęs Patumšės tijūnu[10] nuo 1534 m. valdė Karšuvos ir Pajūrio valsčius[11]. Panevėžio (Veliuonos valsčiuje) tėvonis Petras Bilevičius 1523 m. valdė Šiauduvos, 1527 m. – Rietavo, o 1528 m. – Dirvėnų tijūnijas[12]. Ir tai, toli gražu, ne vieninteliai atvejai, iš kurių matyti, kad tijūno ryšiai su valdomu valsčiumi nebuvo stabilūs.

Aiškinantis tijūno santykį su valdoma tijūnija svarbu atsiminti, kad to meto Žemaitijos valsčių valdymas nesirėmė valstybinių dvarų struktūra[13]. Kitaip tariant, valsčiuose nebuvo valstybinių dvarų – tijūnų rezidencijų, o administravimas vyko tijūnams periodiškai „įvažiuojant į valsčius“ iš jų asmeninių valdų. Todėl, siekiant sustiprinti valsčiaus kontrolę, patogiausia tijūnais buvo skirti bajorus, turėjusius dvarų tame valsčiuje. Kita vertus, tijūnai siekė valdyti pelningesnius valsčius, neatsižvelgdami ar turi ten žemėvaldos, ar ne. Patvirtinti tijūnais tokie bajorai paprastai kreipdavosi į valdovą (ar seniūną), prašydami suteikti jiems tuščių žemių valdomame valsčiuje, kur galėtų kurti nuosavų dvarų arimus. Taigi, tijūnus rinko ne valsčiaus bajorai, o jų ryšys su valsčiaus bendruomenėmis nebuvo susijęs su tijūno renkamumu[14].

Atsižvelgdami į šiuos pastebėjimus galime pabandyti apytikriai sumodeliuoti tijūno skyrimo aplinkybes. Toks aktas turėjo būti viešas bei vykti seniūno, tijūnų korpuso ir, bent jau, bajorijos atstovų akivaizdoje. Manyčiau, kad tais laikais šiam aktui Žemaitijoje buvo vienintelė tam tinkama vieta – Kęsgailų Kražių dvaras. Iš čia vykusių seniūno teismų bylų dokumentų aiškiai matyti, kad seniūno patarėjų korpusas neapsiribodavo vien tijūnais[15]. Prie pastarųjų prisidėdavo ir visa eilė iškilesnių bajorų. Tokios aplinkybės ir buvo patogiausios aptarti valsčių valdytojų kandidatūras.

Jeigu žemaičių bajorijos įtaka naujųjų pareigūnų skyrimui sunkiai pasekama, tai pareigas einančių tijūnų reikšmė aiškiai matoma iš to, kaip tijūno statusas buvo perduodamas iš tėvo sūnui. XVI a. I-oje pusėje tokių tijūnų dinastijų galima pastebėti net kelias: Bilevičiai (ir jų giminės šaka Stankevičiai), Radavičiai, Sirevičiai, Liaučevičiai, Orvydai ir kt. Visų šių giminių žemaitiška kilmė menkai abejotina. Antai Bilevičių, Sirevičių ir Orvydų protėviai minimi dar XV a. I-osios pusės ir vidurio šaltiniuose[16]. Bet tarp jų buvo ir tokių giminių, kurių kilmę nustatyti sunku. Liolių miestelio ir bažnyčios steigėjai Viekavičiai[17] nemažą vaidmenį vaidino tiek Žemaitijos, tiek Upytės bajorų gyvenime. Upytėje jie taip pat steigė miestelius bei bažnyčias[18]; abiejuose regionuose turėjo maždaug tiek pat žemėvaldos[19]; ir ten, ir čia ėjo pavieto teisėjų pareigas[20]. Todėl sunku pasakyti ar jie kilo iš Upytės ir iš ten praplėtė savo žemėvaldą Žemaitijoje, ar atvirkščiai. Akivaizdu tik tai, kad jie buvo susigiminiavę su tijūniškomis žemaičių giminėmis bei jų buvo vertinami kaip „saviškiai“.

Kiek kitokie santykiai susiklostė tarp Žemaitijos administravimo aparate nuo seno įsitvirtinusių tijūnų dinastijų ir tiesiogiai seniūnui pavaldžių pareigūnų (seniūno tarnybininkų, ėjusių valsčių vietininkų pareigas) giminių. Jau XV a. II-oje pusėje Žemaičių seniūnas kiekviename valsčiuje šalia tijūno skirdavo dar ir savo vietininką. Tijūnai tuo nebuvo patenkinti, nes vietininkų veikla iš esmės dubliavo jų funkcijas ir mažino už valdymą gaunamas pajamas. Dalis seniūno vietininkų irgi buvo žemaičiai. Antai apie 1514 m. Viduklės tijūnu ir Kražių vietininku buvo Jonas Dirma[21], regis, kilęs iš XV a. II-oje pusėje gyvenusio žemaičių bajoro Dirmeito (Дирмеит)[22]. 1528–1530 m. Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailaičio virtuvininko ir Viduklės vietininko pareigas ėjo Viduklės žemvaldys Andrius Mykolaitis[23]. Tačiau Kęsgailų aplinkoje netrūko ir rusėnų. Jonas Kęsgailaitis už gerą tarnybą Stankui Mačochinui padovanojo Tendžiogalos valdas. Kadangi Mačochinas neturėjo palikuonių, tai valdas paliko kitam Kęsgailų tarnybininkui, Telšių vietininkui Prokopui Rozvarai. Pastarojo našlę vedė smolenskietis Bagdonas Pliuskovas[24]. XVI a. pradžios šaltiniai neatspindi, kad rusėniškosios kilmės seniūno tarnybininkai būtų susisaistę vedybiniais ryšiais su žemaičių tijūnų dinastijomis.

Po Stanislovo Jonaičio Kęsgailaičio mirties 1527 m. dk pertvarkė seniūnijos administravimą. Nuo to laiko trylikos Žemaitijos valsčių tijūnus skyrė valdovas, o aštuoniuose savo vietininkus galėjo skirti seniūnas[25]. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši situacija buvo palanki žemaičių bajorams įsitvirtinti savivaldžioje seniūnijos administracijoje. Apie tai byloja ir XVI a. 3–4-ojo dešimtmečių sandūros šaltiniai. 1530 m. į valdovą kreipėsi dk dvarionis Jokūbas Juškaitis, pranešdamas, jog mirė jo tėvas, Šiauduvos tijūnas Juškus Stankaitis. Juškaitis prašė paskirti jį į tėvo vietą. Atsižvelgdamas į tai, kad prašymą parėmė Žemaitijos seniūnas ir tijūnai, valdovas jį patenkino[26]. Kitas atvejis – dar išraiškingesnis. Stanislovo Jonaičio Kęsgailaičio raštininku buvo Andrius Mackavičius, kilęs nuo Minsko. Po seniūno mirties valdovas jį paskyrė Žemaitijos žemės raštininku. Žemaičių bajorams pasipriešinus A. Mackavičius buvo atšauktas, o į jo vietą paskirtas „vietos“ (тамошънего) bajoras, valdovo dvarionis Bagdonas Mitkaitis[27].

Tačiau valdovo palankumas Žemaičių savivaldai greitai baigėsi. 1532 m. pradžioje mirus Stanislovui Stanislovaičiui Kęsgailaičiui seniūnija kuriam laikui liko be valdytojo. Seniūno vietininkai, naudodamiesi susidariusia padėtimi, ėmė plėšti valdomus valsčius ir Kęsgailų valdas. Norėdami sutramdyti vietininkų savivalę susirinkę žemaičių tijūnai seniūnijos valdytoju išsirinko Telšių ir Užvenčio tijūną Stanislovą Orvydą. Pastarasis netrukus seniūnijoje įvedė tvarką, bet tuo liko nepatenkinti kai kurie tijūnai. Jie apskundė Orvydą valdovui, teigdami, esą jis neteisėtai, be valdovo valios, užėmė Žemaitijos valdytojo vietą. Reaguodamas į skundą dk iš pradžių sustabdė visų privilegijų žemaičiams galiojimą, o vėliau, nauju seniūnu tvirtindamas žemaičių išrinktą Petrą Kišką, perspėjo bajorus, kad be jo žinios nedrįstų rinkti seniūnijos valdytojų[28]. Šaltiniuose nepavyko surasti užuominų apie šio skandalo baigtį. Tačiau aišku, kad valdovas nesiryžo panaikinti Žemaičiams duotų privilegijų, nes jos ir vėliau galiojo. Stanislovas Orvydas, visgi, buvo nubaustas. Iš jo buvo atimtos valdytos tijūnijos[29].

Žemaitijos tijūnų korpuse ryškesnės permainos ėmė bręsti tik apie 1545 m., kai po kelių neilgai valdžiusių seniūnų Žemaičių seniūno pareigos atiteko Jeronimui Chodkevičiui. Su juo į Žemaitijos administracinį aparatą įžengė visa eilė seniūno giminei artimų žmonių. XVI a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje paseniūniu ir Tendžiogalos bei Palangos vietininku buvo Jeronimo Chodkevičius svainis – Merkelis Šemeta[30]. Vėliau paseniūnio pareigybė atiteko jau seniai Chodkevičiams tarnavusios Ilgovskių giminės atstovui Ivanui Andraičiui[31]. Patumšės ir Tendžiogalos vietininku[32] tapo Chodkevičių Šaukėnų dvaro valdytojas Jonas Borichovskis[33]. 1554 m. Karšuvos tijūnu tapo kunigaikštis Jurgis Borovskis[34], anksčiau buvęs Jeronimo Chodkevičiaus tėvo Vilkijos vietininku[35]. Su seniūno parama šie bajorai, iš pradžių buvę seniūno administruojamų valsčių vietininkais, vėliau gavo valdyti ir tijūnijas, kurias po to perdavė savo sūnums. Taip susikūrė visa eilė naujų Žemaitijos tijūnų dinastijų, kurios kartu su keliomis stipresnėmis žemaičių bajorų giminėmis dalyvavo valsčių valdyme iki pat XVII a. pradžios. Naujoms dinastijoms įsitvirtinti padėjo ir ta aplinkybė, kad po Jeronimo Chodkevičiaus Žemaičių seniūniją iki 1579 m. valdė jo sūnus Jonas. Tuo tarpu beveik visiškai išstumti iš valsčių valdymo daugumos senųjų žemaičių tijūnų dinastijų atstovai įsitvirtino 1566 m. įsteigtuose bajoriškosios savivaldos organuose. Bet tai jau kito tyrimo reikalaujanti tema.

Tapatumas
XX a. I-osios pusės Lietuvos istoriografija ypatingą dėmesį skyrė senosios Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio tautybės klausimui. Iki šiol vykdomi Lietuvos bajorijos istorijos tyrimai neleidžia abejoti, kad šio sluoksnio pagrindą XIV–XV a. sudarė lietuvių etnoso atstovai[36]. Tačiau vargu ar tai reiškia, kad asmens tautinės-etninės priklausomybės momentas buvo reikšmingiausias Lietuvos bajorijos gyvenime. Šaltinių medžiaga aiškiai rodo, kad XVI a. LDK besiformuojantis luominis tapatumas buvo žymiai funkcionalesnis. Todėl visuomenės grupių tapatumo klausimas turi būti svarstomas daugiau socialinio, nei tautinio-etninio identiteto kategorijomis. Čia svarbiausia išsiaiškinti: ką mūsų tiriamosios socialinės grupės atstovai suprato kaip „savuosius“, o ką vadino „svetimaisiais“.

XV–XVI a. žemaičių bajorija netapatino savęs su Lietuvos bajorais. Ši nuostata išplaukė ne tiek iš 1442 m. dk Kazimiero privilegijos, suteikusios žemaičiams ypatingų teisių, kiek iš žymiai ankstesnių, dar gentinius laikus siekiančių, realijų. Šiuo požiūriu privilegija tik fiksavo jau XIII a. pradžioje aiškiai pastebimą gentinį-teritorinį Žemaitijos ir Lietuvos nevientisumą. Todėl galime teigti, kad XVI a. Žemaitijos valdžios elito atstovų savimonę įtakojo du pagrindiniai šaltiniai: gentinės žemaičių tradicijos ir besiformuojančio bajorų luomo bendrumo pajauta. Viena vertus, privilegijos nuostata, kad Žemaitijos valsčių tijūnus turi rinkti vietos bajorai reiškė, jog tijūnais turėjo būti žemaičių gentinės tradicijos įtakoti asmenys. Kita vertus, tijūnų institutas buvo ne gentinis, o valstybinis, todėl jų veikla neapsiribojo vien tik Žemaitija. Dalyvaudami valstybės valdyme tijūnai mezgė giminystės ryšius su kitų LDK regionų bajorais – taip palaipsniui įsiliedami į besiformuojančią bajorų tautą. Todėl gentinio tapatumo reikšmė bajorų savimonėje kryptingai mažėjo. Šio proceso atšvaitus aiškiausiai pastebime rašto kalbos vartojime. Kaip rodo Žemaitijos valdžios elito atstovų parašai, jau XVI a. viduryje lenkiškoji raštija buvo beišstumianti rusėniškąją iš šios visuomenės grupės privataus gyvenimo. Tiesa, pastarasis pastebėjimas rodo to meto iškiliausių lokalinės bajorijos atstovų besikeičiantį santykį su oficialia valstybės rašto kalba, o ne su gentinėmis tradicijomis.

Santykį su pastarosiomis galime atskleisti išsiaiškinę XVI a. raštuose neretai aptinkamos žemaičių kalbos[37] sąvokos prasmę. Antai 1580 m. sudarytame Petro Adamkaičio Hanusaičio Leliškių (Lioliškių?)[38] dvaro inventoriuje minimos dvi knygos: lenkiška biblija ir „žemaitiškai spausdintas katekizmas“ (катухизмъ по жомоитъску друкованыи)[39]. Iš to, kad Martyno Mažvydo katekizmas čia buvo suvoktas kaip žemaičių kalbos paminklas, galime spėti, jog tai, ką mes vadiname lietuvių kalba, XVI a. žemaičių bajorai suvokė, kaip savo kalbą[40]. Taigi, to meto žemaičių kalbos sąvoka buvo siekiama pabrėžti ne tiek žemaičių ir aukštaičių tarmių skirtumus, kiek gentinės tradicijos ir teritorinės bajorų savivaldos pagrindais susiformavusią ypatingą žemaičių bajorų savimonę.

Būtent tokia savimonės žyme buvo paženklinti XVI a. žemaičių bajorų prašymai, kuriuos seimuose jie pateikdavo Lietuvos valdovui. Nors „svetimieji“ čia buvo įvardijami tautinėmis-etninėmis kategorijomis, tačiau jų padėtis buvo tampriai siejama su privilegijos žemaičiams nuostatomis. 1542 m. prašyme teigiama „…kad pažeidžiant [žemaičių] privilegijas tijūnijos išdalintos lietuviams, rusėnams ir lenkams“[41]. Įdomu, kad į tokius priekaištus valdovas atsakydavo, jog jis kitataučiams pareigybių Žemaitijoje nedalino, o jei ten ir įsitvirtino „svetimieji“, tai tik dėl pačių žemaičių, leidusių jiems įsigyti valdų, kaltės. Daug ką pasako ši valdovo–žemaičių bajorų diskusijos leksika. Stengdamiesi tiksliau apibūdinti savo nepasitenkinimo priežastis bajorai vis dažniau atsisakydavo „svetimuosius“ įvardyti etnonimais. Kaip alternatyva buvo vartojami pusiau teisiniai terminai: vietinės kilmės (томашнимъ родичамъ) arba vietos gyventojas (обыватель, pastarasis priešintas terminui неоселый). Tais pačiais principais vadovaujantis stengtasi preciziškiau įvardyti ir „savuosius“: (Жомойть, которые зъ отъцовъ и з родицов своихъ сутъ томашние родичы оселые).

Gentinės leksikos traukimasis iš žemaičių bajorų prašymų nebuvo atsitiktinis. Be abejonės, prie šių dokumentų sudarymo labiausiai prisidėdavo iškiliausi lokalinės bajorijos atstovai, kurie patys dažnai buvo kilę iš etniniu ir religiniu požiūriu mišrių santuokų. Antai XVI a. viduryje į Žemaitiją su Chodkevičiais atsikėlusios rusėniškosios stačiatikiško išpažinimo Ilgovskių ir kunigaikščių Borovskių giminės, jau kitoje kartoje buvo susigiminiavusios su senosiomis žemaičių tijūnų giminėmis (Valadkevičiais, Bilevičiais, Burbomis). Jie ne kartą atstovavo žemaičių savivaldą[42] ir nepalankiai susiklosčius tarnybai buvo visos bajorijos vardu užtariami[43]. Šie faktai kuo puikiausiai atspindi besiformuojantį bajorų tautos tapatumą. Jo esmę sudarė ne tik luomo atstovų teisės ir laisvės, bet ir išskirtinė indigenų teisė valdyti ir atstovauti lokalinę bajoriją. Šiuo požiūriu dk Kazimiero privilegija neprarado savo svarbos ir po 1569 m. Lenkijos–LDK unijos.

Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami XVI a. I-os pusės (iki 1566 m. teisminės-administracinės reformos) Žemaitijos valstybinių valsčių valdytojų (tijūnų) kilmės ir tapatumo klausimai. Teisiškai nuo 1442 m. dk Kazimiero privilegijos Žemaičių žemei šiais pareigūnais galėjo būti tik vietos žemvaldžiai. Tačiau privilegijoje vietos pareigūnų atrankos procedūra nebuvo aptarta. Todėl tijūnų korpuso sudėtis kone visiškai priklausė nuo vietinei administracijai vadovavusio Žemaitijos seniūno. Nuo XV a. pradžios iki 1532 m. Žemaitijos seniūno poste buvo įsitvirtinę ne žemaitiškos kilmės Kęsgailų giminės atstovai. Tijūnų pareigybes jie dalijo ne tiek atsižvelgdami į žemaičių bajorų privilegijas ir seniūnijos administravimo tradicijas, kiek į savo asmeninius interesus. Kęsgailos nuo XV a. pradžios išplėtė savo asmeninę žemėvaldą Žemaitijoje. Tai smarkiai įtakojo jų suartėjimą su vietos kilmingųjų giminėmis. Todėl dauguma XVI a. I-ojo trečdalio Žemaitijos tijūnų buvo žemaitiškos kilmės. Nuo XVI a. 5-ojo dešimtmečio Žemaitijos seniūno postas atiteko Chodkevičių giminės atstovams. Su jais į Žemaitiją persikėlė ir jiems tarnavę, dažniausiai rusėniškos kilmės, bajorai. Gana greitai jie įsitvirtino Žemaitijos tijūnų pareigybėse, iš jų išstumdami daugumą vietos kilmės giminių.

Tapatumą labiausiai veikiančios „savumo–svetimumo“ perskyros pagrindu XVI a. I-os pusės Žemaitijos tijūnų savimonėje galime nustatyti tam tikrą raidą. XVI a. pradžioje ši perskyra dažniausiai apibūdinta etninėmis (žemaičio–lietuvio, vietinio–svetimtaučio) kategorijomis. XVI a. įpusėjus jas keičia socialinės kategorijos (vietos žemvaldys–nevietos žemvaldys). Tai rodo sparčiai besiformuojančią „bajorų tautą“.

[1] Lietuvos Metraštis: Bychovco kronika / vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971, p. 131. Любавский М., Областное деление и местное управление Литовско–Русского государства ко времени издания первого Литовского статута (toliau – ЛОД), Москва, 1892, c. 36. Halecki O., Litwa, Ruś i Żmudź jako części składowe wielkiego księstwa litewskiego (Osobne odbicie z Rospraw Akademii Umiejętności wydział historyczno-filozoficzny), t. 59, Kraków, 1916, 25–48. Rowell S. C., Rusena karas Žemaičiuose: keletas pastabų apie 1442 m. privilegijos genezę // Žemaičių praeitis, 1998, t. 8, p. 5–28. Žemaitijos istorija, Vilnius, 1997, p. 117.
[2] Valdovo domeno Žemaitijoje valdytojų sąrašus žr. Boniecki A., Poczet rodów w Wielkiem Księstwie Litewskiem XV i XVI w., Warszawa, 1887, s. VI–XLI; ЛОД, c. 207, 208.
[3] Kęsgailų valdų šiaurės vakarų Žemaitijoje istorija gerai atsispindi 1511 m. Žygimanto Senojo privilegijoje Stanislovui Jonaičiui Kęsgailaičiui žr. Lietuvos Mokslų Akademijos Bibliotekos Rankraščių Skyrius (toliau – LMAB RS), f. 256, b. 4098 (išrašas iš Lietuvos Metrikos 9-osios Užrašymų knygos). XV a. pabaigoje Batakių valsčių Kęsgailos paveldėjo iš savo giminaičio Stankaus Sudivojaičio. Žr. Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 1 / parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, Vilnius, 1998, p. 101. Plačiau apie Kęsgailų žemėvaldą žr. Pietkiewicz K., Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku, Poznań, 1982, s. 59–141.
[4] ЛОД, c. 204, 205. Lietuvos Metrika. Įrašų knyga 11 / parengė A. Dubonis, Vilnius, 1997, p. 119, 120, 134.
[5] LMAB RS, f. 256, b. 3526, l. 40.
[6] LMAB RS, f. 37, b. 798.
[7] LMAB RS, f. 256, b. 3528, l. 30.
[8] LMAB RS, f. 256, b. 4073.
[9] Pietkiewicz K., Metryka Litewska – księga wpisów za lata 1516–1518 // Ltuano–Slavica posnaniensia. Studia historica, Poznań, 1995, t. 6, s. 171.
[10] LMAB RS, f. 256, b. 4075.
[11] Lietuvos Metrika. 8-oji Teismų Bylų Knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1996 (toliau – LM. 8-oji TBK), p. 134. LMAB RS, f. 256, b. 3550.
[12] Saviščevas E., Bilevičių giminės kilmė ir genealogija (XV–XVI a.) // Lituanistica, Vilnius, 2001, nr. 4(48), p. 12.
[13] Kiaupienė J., Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a., Vilnius, 1988, p. 53–78.
[14] Čia vertėtų pabrėžti, kad XVI a. Žemaitijos valsčiai nebuvo bajoriškos organizacijos vienetai. Lokalinė bajorija priklausė teisminio pavieto organizacijai.
[15] Keli XV a. Žemaičių seniūnų teismų raštai skelbti Lietuvos Metrika. 6-oji Teismų Bylų Knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1999, p. 270–277. Nemažai tokių raštų nuorašų, įrašytų ar minėtų XVI–XVIII a. dokumentuose, surinko K. Jablonskis (žr. LMAB RS, f. 256, b. 3526, 3528, 3529 ir kt.). Vertingiausi Jono Kęsgailaičio raštų originalai saugomi LMAB RS, f. 37, b. 798, 799, 800 (Balčių dvaro dokumentai).
[16] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 3 / parengė L. Anužytė, A. Baliulis, Vilnius, 1997 (toliau – LM. 3-oji UžK), p. 48–51; LMAB RS, f. 37, 799.
[17] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 8 / parengė A. Baliulis ir kt., Vilnius, 1995 (toliau – LM. 8-oji UžK), p. 441. Codex Mednicensis seu Samogitae diocesis / collegit P. Jatulis, t. 1, Roma, 1984, t. 1, p. 197, 198.
[18] Apie Lygumų bažnyčios koplyčios fundavimą žr. Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 12 / parengė D. Antanavičius, A. Baliulis, Vilnius, 2001 (toliau – LM. 12-oji UžK), p. 604. Miestelį Lygumuose Martynas Viekavičius bandė įsteigti po nesėkmingo bandymo įkurti miestelį Grūžiuose žr. LM. 12-oji UžK, p. 429; LM. 8-oji UžK, p. 441, 603.
[19] Русская историческая библиотека, т. 33, Литовская Метрика. Переписи войска литовского, Петроград, 1915, с. 102, 214, 232.
[20] Lukas Viekavičius 1534 m. vadinamas Upytės teisėju (LMAB RS, f. 256, b. 2997). Jo sūnėnas Stanislovas Martynaitis Viekavičius 1566 m. buvo paskirtas Žemaitijos žemės teismo teisėju, žr. Любавский М. К., Литовско–русский сейм. Опыт по истории учреждения в связи с внутренним строем и внешней жизнью государства, Москва, 1910, Приложение, с. 227.
[21] LMAB RS, f. 256, b. 4290.
[22] LM. 3-oji UžK, p. 49.
[23] LMAB RS, f. 256, b. 4296, 4298; РИБ, т. 33, c. 213, 214. Po Stanislovo Stanislovaičio mirties tas pats Mykolaitis 1533 m. buvo Užvenčio (LMAB RS, f. 37, b. 7112), o 1534 m. – Biržinėnų tijūnas (LM. 8-oji TBK, p. 134).
[24] LMAB RS, f. 256, b. 4230.
[25] LM. 12-oji UžK, p. 487–489. 1527 m. valdovas perėmė ir Telšių valsčiaus administravimą. Tačiau pastarasis vėliau valdytas ne per tijūnus, bet per laikytojus, dažniausiai ėjusius Žemaitijos seniūnų pareigas.
[26] Lietuvos Metrika. 4-oji Teismų bylų knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1997 (toliau – LM. 4-oji TBK), p. 388, 389.
[27] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 15 / parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002 (toliau – LM. 15-oji UžK), p. 139, 140. Apie A. Mackavičiaus kilmę iš Minsko pavieto žr. LMAB RS, f. 256, b. 3538.
[28] LM. 15-oji UžK, p. 257, 258. ЛОД, Приложение, с. LIII–LIV.
[29] Užvenčio tijūnu 1533 m. buvo Andrius Mykolaitis (LMAB RS, f. 37, b. 7112), o Telšių tijūnija atiteko Orvydą apskundusiems tijūnams: 1534 m. Laurynui Petkaičiui Šukavičiui (Любавский М., Cейм, Приложение, c. 29, 30), o 1536 m. – Jokūbui Juškaičiui (Jablonskis K., Istorija ir jos šaltiniai, Vilnius, 1979, p. 109).
[30] LMAB RS, f. 256, b. 4145. Tendžiogalos vietininku-tijūnu M. Šemeta buvo 1548 (LMAB RS, f. 37, b. 5904) – 1550 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4070); Palangos – 1548 (LMAB RS, f. 37, b. 5904) – 1549 m. (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 141).
[31] Paseniūnio pareigas Ivanas Ilgovskis ėjo 1555 (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 232) – 1566 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4402); Tendžiogalos tijūno – 1553 (Акты издаваемые Виленскою Археографическою Комиссиею (toliau – ABK), т. 24, Акты о боярах, Вильна, 1897, с. 147) – 1571 m. (LMAB RS, f. 37, b. 608, l. 2); Kražių tijūno – 1556 (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 242) – 1565 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4008); Šiauduvos tijūno – 1565 (Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas (toliau – LVIA) LM-39 (mikrofilmas), l. 695v) – 1569 m. (LVIA LM-48 (mikrofilmas), l. 321v); Viešvėnų tijūnu buvo paskirtas 1569 m. (LVIA LM-50 (mikrofilmas), l. 321v). Plg. (AU, s. 356).
[32] 1556 m. (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 242).
[33] Šaukėnų urėdininkas nuo 1546 m. (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 104).
[34] ABK, т. 24, с. 155.
[35] 1535 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4351).
[36] Plačiau apie tai žr. Petrauskas R., Lietuvos diduomenė, XIV a. pabaigoje – XV a. Sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003.
[37] Pvz. šis terminas (samogitarum linguae) minimas 1507 m. Tauragės parapijinės bažnyčios fundavimo akte žr. CM, t. 1, p. 165. Beje, yra pagrindo manyti, jog šis dokumentas yra falsifikatas. Žr. Błaszczyk G., Diecezja żmudzka od XV wieku do początku XVII wieku. Ustój, Poznań, 1993, s. 168, 169.
[38] Vietovės nepavyko tiksliai lokalizuoti.
[39] LMAB RS, f. 256 b. 3631.
[40] Kad to meto žemaičių bajorų dauguma prastai mokėjo slavų kalbas matome iš 1535 m. dk Žygimanto Senojo rašto, įsakiusio LDK etmonams nesiųsti žemaičių bajorų pašauktinių į užkardas karo su maskvėnais metu („…бо они суть люди к тому непрыгожые <…> а звлаще мове рускои добре не знають…“). Žr. LMAB RS, f. 256, b. 3556.
[41] Акты, относящиеся к истории Западной России, Санкт Петербург, 1848, т. 2, c. 387–388. Tokio paties turinio teiginiai yra ir 1551 bei 1554 m. prašymuose, o 1559 m. į „svetimųjų“ sąrašą dar įtraukti vokiečiai ir vengrai. Žr. РИБ, т. 30, Литовская Метрика. Книги публичных дел, Юрьев, 1914, с. 200, 256–257, 282–283.
[42] Pvz., I. Ilgovskis, kaip žemaičių atstovas, pasirašė Liublino unijos aktą. Žr. Akta unji Polski z Litwą: 1358–1791 / wydałi S. Kutrzeba i W. Semkowicz, Kraków, 1932, s. 356.
[43] 1572 m. iš Karšuvos tijūno kunig. Jurgio Borovskio atėmus vieną prievaizdiją, jį prieš seniūną užtarė visi Žemaitijos tijūnai. Žr. LMAB RS, f. 256, b. 3887.