SALANTAI

Skaičiai ir faktai Salantų bažnyčia

* 1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.
* 1746-aisiais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.
* 1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 14 mokinių.
* 1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose. 1997 m. pabandyta išmatuoti Salantų bažnyčios aukštį. Preliminariais duomenimis bokštai siekia apie 64-71 metrą.
* 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.
* Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. .nuolatinių gyventojų.



Sala untā!

Anot žmonių atminty išlikusio padavimo, taip esą sušukęs tūlas prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta ir kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.

Šiandien prašalaitis, keliaudamas pro Salantus, tikrai turi kur akį paganyti. Miestelį vaizdingomis kilpomis supa Salanto upė. Čia kaip reta kur kitur įspūdingai ir natūraliai dera žmogaus kūryba ir gamtos tvariniai.

Kiekvienas apsilankymas Salantuose – galimybė sutikti senus salantiškius, šiltus ir kiek nežemaitiškai atvirus. Pabūni su jais, jų artimaisiais, užvedi šneką ir… Vienas po kito atgyja gyvi praeities miestelio eskizai, į nebūtį išėjusių žmonių portretai ir atsiveria šio pajūrio klimato užgrūdintų žmonių autentiška patirtis. Klausaisi tų pasakojimų ir savaime tau ima aiškėti tų apylinkių žmonių gyvenimo būdas, pasaulėjauta, vertybės, bendri miestelėnų bruožai. Palaipsniui pradedi jausti ir paties miestelio gyvenimo dvasią.Orvydų muziejuje sodyboje

Apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones savaip, tačiau iškalbingai pasakoja miestelio kapinės. Jos „ilgosios” gatvės gale – tarsi užbaigia ją. Čia nėra apleistų kapų, čia gėlės visada žydi. Išėjusiųjų miestas… Išėjusių, bet neužmirštų...

Daug čia ir tokių, kuriuos žino ne tik Salantai. Šiose kapinėse atgulė kelios akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras, sūnus Vilius. Pasakoja, kad pastarojo kapą itin dažnai lanko iš kitur atvykusieji – jie ateina tiesiog pabūti, akimirkai sustoti. Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda…” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Jis svajojęs apie didesnį žemės plotą, parką, iš visų pusių apkastą kanalu. Jo gyvenimas buvo kūryba, o kūryba tapo gyvenimu. Vilius buvo akmens žmogus. Tie, kurie yra matę jį dirbantį, žino, kad dar nepalietęs akmens jis jau būdavo jam įkvėpęs dvasią – žinodavo, ką iš jo sukurs. Prieš pradėdamas kalti, jis akmenį kaip gyvą paglostydavo, o bedirbdamas dažnai netikėtai stabtelėdavo ir imdavo melstis… Jis akmenį savaip įdvasindavo, tarsi sušildydavo jį.

V. Orvydas prakalbino akmenį, tą patį, kuris taip sunkiai pasiduoda žmogaus rankoms, ir pats tapo tarsi kokia akmens metafora: sunkiai suprantamas, prieinamas, todėl daugelio ir nepažintas.

– Kol kas nors „nepakurdavo” po Viliaus padais ugnelės, tol jis tylėdavo. Viską savyje pergyvendavo, – prisimena Salantų altarista Brunas Bagužas.

Viliaus senelis Jonas Orvydas dirbo dedant Salantų neogotikinės bažnyčios pamatus. Ši bažnyčia pastatyta iš pačių salantiškių lėšų, o darbams vadovo tuometinis Salantų klebonas Prelatas Pranas Urbonavičius.

Bažnyčia, kuri iškilo buvusio Salantų dvaro sodo kalne, matyti iš tolo. Didinga ji, tad nieko nuostabaus, kad senieji, sugrįždami prisiminimais į vaikystę, pasakoja, kad tada jiems, skubant į miestelį iš aplinkinių kaimų, bažnyčia atrodydavusi tarsi dviragis velnias. Šis didingas, orus ir kartu paprastas statinys ir šiandien yra didžiausias salantiškių pasididžiavimas.

Kita visų čia žinoma ir lankoma vieta – Gaidkalnis ir Gaidžio koplyčia. Visa tai pačioje Salantų pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos salantiškiai tarsi susitarę man pasakojo du panašius nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės… Būk tai ir padėdavo.

Kaip brangias vaikystės vietas salantiškiai mini Alkos, Mensarėjės kalnus, Kregždinkalnį. Visus juos senieji dar savo vaikystėje aplakstę. Kregždinkalnis anksčiau garsėjęs kaip žibučių karalija.Orvydų muziejuje - sodyboje

Miestelio centrinėje dalyje prieš karą daugiausiai gyvenę žydai. Jie turėję sinagogą, salantiškių „šoule” vadinamą. Žydų šeimose dažnai jauni žemaičiai dirbdavę. Čia tarnavusias merginas vadinę „žydmergėmis”. Senųjų salantiškių atmintyje išliko žydų papročių fragmentų. Rūta Bartkienė prisimena savo mamos pasakojimą apie tai, kaip ši mačiusi žydus, susirinkusius prie Salantų dvaro tvenkinių, savo kišenes bekratant. Atseit, jie tikėję, kad taip simboliškai atsikratoma nuodėmių, blogų darbų. Dauguma senųjų salantiškių žydus atsimena kaip protingus, apsukrius ir uždarus žmones. Tuo tarpu miestelyje iki I-ojo pasaulinio karo užupyje gyvenę vokiečiai garsėjo kaip geri daržininkai. Jau tada jie auginę agurkus. Likimas į Salantus buvęs atvedęs ir čeką. Kapinėse, ant ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios vaidilą su kanklėmis, užrašyta Jozefo Mašeko pavardė. Paminklinis užrašas pasakoja apie šio dirigento pasišventimą Lietuvos muzikinei kultūrai, jo ryšius su M. K. Čiurlioniu. Kas sieja Salantų miestelį ir šį žmogų? Apie tai papasakojo senas Salantų muzikantas, 87-erių metų Steponas Jonušas. Jo tėvukas, taip pat muzikantas, pažinojo J. Mašeką, kartu su juo grojo. O Mašeko būta talentingo ir darbštaus žmogaus. Jį, devyniolikametį, vadovauti Rietavo orkestrui buvo pasikvietęs pats kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Į Salantus J. Mašekas pateko po Oginskio mirties, po to, kai Rietavo orkestras iširo. Taip J. Mašekas tapo Salantų dvaro prižiūrėtoju. Čia gyvendamas pradėjo vargonauti bažnyčioje, vadovavo chorui. Salantuose jis sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio. Mirė 1927 m.

Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, išlikęs ilgas trobesys, salantiškių „amerika” vadinamas. Apie tai, kad šiame name anksčiau yra buvusi karčema ir nakvynės namai (todėl ir „Amerika”), žino dažnas. Na, o štai nuo seno čia, Padvaralio gatvėje, gyvenę žmonės prisimena savo tėvų pasakojimą, kaip čia, į karčemą, po I-jo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Esą iš atėjusių jaunų vyrų išsirinkdavę tik stipriausius, geriausius ir išsiveždavę. Praėjus kuriam laikui Salantuose atsiradę amerikoniškos kultūros pėdsakų: iš Skuodo ir Platelių keliui pasukus į Salantus, iškilo kiek keistokos formos namas – tokį lygiagretainį pastatą retai kur pamatysi. Šio namo pirmasis šeimininkas buvęs Amerikoje kurį laiką gyvenęs salantiškis – amerikonas Kazimieras Jakštas. Šalimais gyvenanti Jakšto giminaitė pasakojo, kad į Ameriką jis kaip ir daugelis tais laikais buvęs išvažiavęs pinigų užsidirbti. Užsidirbo ir panoro Salantuose tokį namą pasistatyti, kokio niekas kitas neturi. Dirbdamas Argentinoje nusižiūrėjo keistos išvaizdos namą ir jo projektą pasiuntė į Salantus, kad meistrai ir jam tokį suręstų. Vieniems namas atrodęs labai įmantrus, kitiems nei šioks, nei toks. Patys šeimininkai skundęsi, kad tokios neįprastos formos kambariams niekaip negali baldų pritaikyti. Taip namas pridaręs rūpesčių ir pačiam jo savininkui. Užkalbintas dabartinis jo gyventojas pasigyrė, kad lig šiol šis Salantų statinys – gal vienintelis toks Lietuvoje. Šio namo šeimininką salantiškiai ir dabar tebeprisimena. Jis esą vienintelis po Salantus anuomet vaikščiodavęs naujoviškai „amerikoniškai” sukantuotomis kelnėmis: buvusios jos nusiūtos išilginėmis siūlėmis. Modernizmas pasiekė Salantus, o pasiekęs stebino miestelėnus…

Na, o garbingo amžiaus Gapanavičius didžiuojasi ir vertina Salantų apylinkėse savo paties surinktas senienas: buities rakandus, liaudies meno kūrinius, archeologinius radinius. Jo namuose-muziejuje – senoji mūsų kultūros kalba. Čia gyva daiktuose įkūnyta praeitis. Kiekvienas daiktelis turi savo nepakartojamą istoriją, kiekvienas yra savaip gyvas jį atradusiam, išsaugojusiam šeimininkui. Atvirumo valandėlę jis ištaria:

– Ka pavargsto, ka unt dūšės kas īr prastā, ateino če pabūtė. Ė vėsa bluogoma kāp su ronko nujēm… Anėi mon kap žmuonės…

Tokie jie, senieji salantiškiai, kuriuos sutikau, apie kuriuos girdėjau, turtingi dvasia ir prisiminimais.

Parengė Vaida Vaitkutė