XVI a. I-osios pusės žemaičių valdžios elitas: kilmė ir tapatumas

Eugenijus Saviščevas

Įvadas
Lietuvos istoriografija dar iš XV–XVI a. metraščių tradicijos yra paveldėjusi nuomonę, kad didžiulę įtaką Žemaitijos bajorijos raidai turėjo didžiojo kunigaikščio (toliau – dk) Kazimiero 1442 m. privilegija[1]. Vienas iš jos straipsnių skelbė, kad Lietuvos valdovas leis žemaičių bajorams patiems rinkti vietos administratorius. Todėl ilgainiui manyta, kad Žemaitijos seniūnijos administraciniame aparate turėjo įsitvirtinti vietinės kilmės bajorai, nors jų kilmė ligi šiol nebuvo tirta.

XVI a. I-osios pusės Žemaitijos administracinė sistema nebuvo tokia paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš minėtos privilegijos teksto. Žinoma, didžiąją Žemaičių seniūnijos teritorijos dalį užėmė valstybės valsčiai, kurių valdymas buvo apspręstas privilegijoje. Bet be jų į seniūniją įėjo keli dk domeno dvarai ir valsčiai (Veliuonos, Vilkijos, Josvainių dvarai, Skirsnemunės dvaras su Raseinių valsčiumi ir Šiaulių valsčius), kurių pareigūnus skyrė tik Lietuvos valdovas. Nuo XV a. II-osios pusės dk domeną dažniausiai administravo valdovo arba valstybės kanceliarijos ir iždo pareigūnai. Neretai tokie valsčiai buvo duodami kaip įkaitai ar seniūnijos Lietuvos didikams ir vyskupams[2]. Šie žmonės Žemaitijoje retai rezidavo, savo nuosavybės čia neturėjo, o valdymą vykdydavo per vietininkus. Todėl vargu ar verta juos kvalifikuoti kaip Žemaitijos valdžios elito atstovus.

Dar vieną valdų kategoriją sudarė didikų valdų kompleksai, kurie funkcionavo kaip privatūs valsčiai. Mūsų aptariamuoju metu visi jie (Telšiai, Plateliai su vėliau nuo jų atsiskyrusiais Palangos, Grūsties bei Gargždų valsčiukais ir Batakių valsčius[3]) priklausė XV a. pradžioje Žemaitijoje įsitvirtinusių Kęsgailų giminei. Jų administravimas visiškai priklausė nuo savininkų valios. Patys Kęsgailaičiai buvo daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) valdančiojo, nei Žemaitijos valdžios elito atstovai. Todėl apie juos čia nekalbėsime. Tačiau į lokalinės valdžios elitą vertėtų įtraukti Kęsgailaičiams priklausiusių valsčių valdytojus, kurie dažnai buvo vietos bajorų – vienu ar kitu tarnybinės karjeros metu ėję valstybinių valsčių valdytojų pareigas.

Taigi, kalbėdamas apie Žemaitijos valdžios elitą visų pirmiausia turiu galvoje valstybinių valsčių tijūnus, kurie iš esmės buvo Žemaitijos bajorijos elitu. Bajorijos organizacija kokybiškai pakito 1566 m., įvykdžius teisminę-administracinę reformą. Sąlyginė XVI a. pradžios bei 1566 m. reformos data ir sudaro šio darbo chronologinius rėmus.

Kilmė
Žemaitijos bajorų kovų dėl teisės naudotis dk Kazimiero privilegijoje fiksuotomis laisvėmis chrestomatiniu pavyzdžiu jau seniai tapo 1522 m. Vilniaus seime iškilusi byla. Tuometiniai žemaičių tijūnai skundėsi valdovui, kad jų seniūnas Stanislovas Jonaitis Kęsgailaitis be jokios priežasties atiminėjo iš jų valdytas tijūnijas. Didysis kunigaikštis, išklausęs abiejų besibylinėjančių pusių, nusprendė, kad iki Stanislovo Jonaičio gyvos galvos leis jam ir toliau skirti tijūnus, o po seniūno mirties, šią teisę perims į savo rankas[4]. Kaip matyti iš bylos žemaičių privilegija buvo pažeidinėjama. Todėl, jei teigiame, kad vietos valdžios elite vyravo žemaičių bajorai, pirmiausia turime išsiaiškinti tijūnų rinkimo ar skyrimo praktiką. Šiuo požiūriu mūsų aptariamąjį laikotarpį vertėtų perskelti į dvi dalis: iki Stanislovo Kęsgailaičio mirties ir po jos, kai tijūnų pareigybių skirstymą sankcionavo valdovas.
Kalbant apie pirmąjį laikotarpį reikėtų pastebėti, kad privilegija, deklaravusi tijūnų renkamumą, pačios rinkimo procedūros neaptarė. Iš čia kyla klausimas: kas ir kur rinko tijūnus?

Tijūnai dažniausiai turėjo žemėvaldos tuose valsčiuose, kuriuos valdė. Dar daugiau, dažno iš jų žemėvalda buvo smulki. Šaltiniai leidžia netgi kalbėti apie kai kurių tijūnų glaudžius ryšius su vietos bendruomenėmis. 1485 m. Raseiniuose tijūnavęs Kybartas[5] buvo kilęs iš apytikriai tos vietovės, kuri dabar vadinama Kybartėliais, įsikūrusiais maždaug pusiaukelėje tarp Raseinių ir Betygalos. XV a. pabaigoje Žemaičių seniūnui nagrinėjant Viduklės bajorų bylas kelis kartus kaip liudytojas minimas vidukliškis, Milžavėnų valdų savininkas Valadka Sakaitis[6]. Nuo 1497 m. jis tituluojamas Viduklės tijūnu[7]. Apie 1515 m. Tverų tijūnu buvo Stanislovas Kerbedis, kurio pagrindinės valdos driekėsi šalia Kolainių, apie dabartinius Kerbedėlius ir Kerbedlaukį[8]. Panašių atvejų būtų galima nustatyti ir daugiau. Todėl iš esmės negalime atmesti galimybės, kad skirstant tijūnijas buvo atsižvelgiama ir į vietos bajorų nuomonę.

Tačiau čia vertėtų atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes. 1. Tijūno pareigybės reikalavo glaudžiai bendradarbiauti su seniūnu. Todėl išrinktuosius tijūnus tvirtinti vis tiek turėjo seniūnas. 2. Neretai tijūnai, lipdami karjeros laiptais, pabuvodavo skirtingų valsčių valdytojais.

Šaltinių medžiaga duoda pagrindą kalbėti apie pareigūnų rotacijos egzistavimą. Antai Kęsgailų maršalka[9], Kolainių tėvonis Adomas Hanusaitis 1530 m. buvęs Patumšės tijūnu[10] nuo 1534 m. valdė Karšuvos ir Pajūrio valsčius[11]. Panevėžio (Veliuonos valsčiuje) tėvonis Petras Bilevičius 1523 m. valdė Šiauduvos, 1527 m. – Rietavo, o 1528 m. – Dirvėnų tijūnijas[12]. Ir tai, toli gražu, ne vieninteliai atvejai, iš kurių matyti, kad tijūno ryšiai su valdomu valsčiumi nebuvo stabilūs.

Aiškinantis tijūno santykį su valdoma tijūnija svarbu atsiminti, kad to meto Žemaitijos valsčių valdymas nesirėmė valstybinių dvarų struktūra[13]. Kitaip tariant, valsčiuose nebuvo valstybinių dvarų – tijūnų rezidencijų, o administravimas vyko tijūnams periodiškai „įvažiuojant į valsčius“ iš jų asmeninių valdų. Todėl, siekiant sustiprinti valsčiaus kontrolę, patogiausia tijūnais buvo skirti bajorus, turėjusius dvarų tame valsčiuje. Kita vertus, tijūnai siekė valdyti pelningesnius valsčius, neatsižvelgdami ar turi ten žemėvaldos, ar ne. Patvirtinti tijūnais tokie bajorai paprastai kreipdavosi į valdovą (ar seniūną), prašydami suteikti jiems tuščių žemių valdomame valsčiuje, kur galėtų kurti nuosavų dvarų arimus. Taigi, tijūnus rinko ne valsčiaus bajorai, o jų ryšys su valsčiaus bendruomenėmis nebuvo susijęs su tijūno renkamumu[14].

Atsižvelgdami į šiuos pastebėjimus galime pabandyti apytikriai sumodeliuoti tijūno skyrimo aplinkybes. Toks aktas turėjo būti viešas bei vykti seniūno, tijūnų korpuso ir, bent jau, bajorijos atstovų akivaizdoje. Manyčiau, kad tais laikais šiam aktui Žemaitijoje buvo vienintelė tam tinkama vieta – Kęsgailų Kražių dvaras. Iš čia vykusių seniūno teismų bylų dokumentų aiškiai matyti, kad seniūno patarėjų korpusas neapsiribodavo vien tijūnais[15]. Prie pastarųjų prisidėdavo ir visa eilė iškilesnių bajorų. Tokios aplinkybės ir buvo patogiausios aptarti valsčių valdytojų kandidatūras.

Jeigu žemaičių bajorijos įtaka naujųjų pareigūnų skyrimui sunkiai pasekama, tai pareigas einančių tijūnų reikšmė aiškiai matoma iš to, kaip tijūno statusas buvo perduodamas iš tėvo sūnui. XVI a. I-oje pusėje tokių tijūnų dinastijų galima pastebėti net kelias: Bilevičiai (ir jų giminės šaka Stankevičiai), Radavičiai, Sirevičiai, Liaučevičiai, Orvydai ir kt. Visų šių giminių žemaitiška kilmė menkai abejotina. Antai Bilevičių, Sirevičių ir Orvydų protėviai minimi dar XV a. I-osios pusės ir vidurio šaltiniuose[16]. Bet tarp jų buvo ir tokių giminių, kurių kilmę nustatyti sunku. Liolių miestelio ir bažnyčios steigėjai Viekavičiai[17] nemažą vaidmenį vaidino tiek Žemaitijos, tiek Upytės bajorų gyvenime. Upytėje jie taip pat steigė miestelius bei bažnyčias[18]; abiejuose regionuose turėjo maždaug tiek pat žemėvaldos[19]; ir ten, ir čia ėjo pavieto teisėjų pareigas[20]. Todėl sunku pasakyti ar jie kilo iš Upytės ir iš ten praplėtė savo žemėvaldą Žemaitijoje, ar atvirkščiai. Akivaizdu tik tai, kad jie buvo susigiminiavę su tijūniškomis žemaičių giminėmis bei jų buvo vertinami kaip „saviškiai“.

Kiek kitokie santykiai susiklostė tarp Žemaitijos administravimo aparate nuo seno įsitvirtinusių tijūnų dinastijų ir tiesiogiai seniūnui pavaldžių pareigūnų (seniūno tarnybininkų, ėjusių valsčių vietininkų pareigas) giminių. Jau XV a. II-oje pusėje Žemaičių seniūnas kiekviename valsčiuje šalia tijūno skirdavo dar ir savo vietininką. Tijūnai tuo nebuvo patenkinti, nes vietininkų veikla iš esmės dubliavo jų funkcijas ir mažino už valdymą gaunamas pajamas. Dalis seniūno vietininkų irgi buvo žemaičiai. Antai apie 1514 m. Viduklės tijūnu ir Kražių vietininku buvo Jonas Dirma[21], regis, kilęs iš XV a. II-oje pusėje gyvenusio žemaičių bajoro Dirmeito (Дирмеит)[22]. 1528–1530 m. Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailaičio virtuvininko ir Viduklės vietininko pareigas ėjo Viduklės žemvaldys Andrius Mykolaitis[23]. Tačiau Kęsgailų aplinkoje netrūko ir rusėnų. Jonas Kęsgailaitis už gerą tarnybą Stankui Mačochinui padovanojo Tendžiogalos valdas. Kadangi Mačochinas neturėjo palikuonių, tai valdas paliko kitam Kęsgailų tarnybininkui, Telšių vietininkui Prokopui Rozvarai. Pastarojo našlę vedė smolenskietis Bagdonas Pliuskovas[24]. XVI a. pradžios šaltiniai neatspindi, kad rusėniškosios kilmės seniūno tarnybininkai būtų susisaistę vedybiniais ryšiais su žemaičių tijūnų dinastijomis.

Po Stanislovo Jonaičio Kęsgailaičio mirties 1527 m. dk pertvarkė seniūnijos administravimą. Nuo to laiko trylikos Žemaitijos valsčių tijūnus skyrė valdovas, o aštuoniuose savo vietininkus galėjo skirti seniūnas[25]. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši situacija buvo palanki žemaičių bajorams įsitvirtinti savivaldžioje seniūnijos administracijoje. Apie tai byloja ir XVI a. 3–4-ojo dešimtmečių sandūros šaltiniai. 1530 m. į valdovą kreipėsi dk dvarionis Jokūbas Juškaitis, pranešdamas, jog mirė jo tėvas, Šiauduvos tijūnas Juškus Stankaitis. Juškaitis prašė paskirti jį į tėvo vietą. Atsižvelgdamas į tai, kad prašymą parėmė Žemaitijos seniūnas ir tijūnai, valdovas jį patenkino[26]. Kitas atvejis – dar išraiškingesnis. Stanislovo Jonaičio Kęsgailaičio raštininku buvo Andrius Mackavičius, kilęs nuo Minsko. Po seniūno mirties valdovas jį paskyrė Žemaitijos žemės raštininku. Žemaičių bajorams pasipriešinus A. Mackavičius buvo atšauktas, o į jo vietą paskirtas „vietos“ (тамошънего) bajoras, valdovo dvarionis Bagdonas Mitkaitis[27].

Tačiau valdovo palankumas Žemaičių savivaldai greitai baigėsi. 1532 m. pradžioje mirus Stanislovui Stanislovaičiui Kęsgailaičiui seniūnija kuriam laikui liko be valdytojo. Seniūno vietininkai, naudodamiesi susidariusia padėtimi, ėmė plėšti valdomus valsčius ir Kęsgailų valdas. Norėdami sutramdyti vietininkų savivalę susirinkę žemaičių tijūnai seniūnijos valdytoju išsirinko Telšių ir Užvenčio tijūną Stanislovą Orvydą. Pastarasis netrukus seniūnijoje įvedė tvarką, bet tuo liko nepatenkinti kai kurie tijūnai. Jie apskundė Orvydą valdovui, teigdami, esą jis neteisėtai, be valdovo valios, užėmė Žemaitijos valdytojo vietą. Reaguodamas į skundą dk iš pradžių sustabdė visų privilegijų žemaičiams galiojimą, o vėliau, nauju seniūnu tvirtindamas žemaičių išrinktą Petrą Kišką, perspėjo bajorus, kad be jo žinios nedrįstų rinkti seniūnijos valdytojų[28]. Šaltiniuose nepavyko surasti užuominų apie šio skandalo baigtį. Tačiau aišku, kad valdovas nesiryžo panaikinti Žemaičiams duotų privilegijų, nes jos ir vėliau galiojo. Stanislovas Orvydas, visgi, buvo nubaustas. Iš jo buvo atimtos valdytos tijūnijos[29].

Žemaitijos tijūnų korpuse ryškesnės permainos ėmė bręsti tik apie 1545 m., kai po kelių neilgai valdžiusių seniūnų Žemaičių seniūno pareigos atiteko Jeronimui Chodkevičiui. Su juo į Žemaitijos administracinį aparatą įžengė visa eilė seniūno giminei artimų žmonių. XVI a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje paseniūniu ir Tendžiogalos bei Palangos vietininku buvo Jeronimo Chodkevičius svainis – Merkelis Šemeta[30]. Vėliau paseniūnio pareigybė atiteko jau seniai Chodkevičiams tarnavusios Ilgovskių giminės atstovui Ivanui Andraičiui[31]. Patumšės ir Tendžiogalos vietininku[32] tapo Chodkevičių Šaukėnų dvaro valdytojas Jonas Borichovskis[33]. 1554 m. Karšuvos tijūnu tapo kunigaikštis Jurgis Borovskis[34], anksčiau buvęs Jeronimo Chodkevičiaus tėvo Vilkijos vietininku[35]. Su seniūno parama šie bajorai, iš pradžių buvę seniūno administruojamų valsčių vietininkais, vėliau gavo valdyti ir tijūnijas, kurias po to perdavė savo sūnums. Taip susikūrė visa eilė naujų Žemaitijos tijūnų dinastijų, kurios kartu su keliomis stipresnėmis žemaičių bajorų giminėmis dalyvavo valsčių valdyme iki pat XVII a. pradžios. Naujoms dinastijoms įsitvirtinti padėjo ir ta aplinkybė, kad po Jeronimo Chodkevičiaus Žemaičių seniūniją iki 1579 m. valdė jo sūnus Jonas. Tuo tarpu beveik visiškai išstumti iš valsčių valdymo daugumos senųjų žemaičių tijūnų dinastijų atstovai įsitvirtino 1566 m. įsteigtuose bajoriškosios savivaldos organuose. Bet tai jau kito tyrimo reikalaujanti tema.

Tapatumas
XX a. I-osios pusės Lietuvos istoriografija ypatingą dėmesį skyrė senosios Lietuvos valstybės valdančiojo sluoksnio tautybės klausimui. Iki šiol vykdomi Lietuvos bajorijos istorijos tyrimai neleidžia abejoti, kad šio sluoksnio pagrindą XIV–XV a. sudarė lietuvių etnoso atstovai[36]. Tačiau vargu ar tai reiškia, kad asmens tautinės-etninės priklausomybės momentas buvo reikšmingiausias Lietuvos bajorijos gyvenime. Šaltinių medžiaga aiškiai rodo, kad XVI a. LDK besiformuojantis luominis tapatumas buvo žymiai funkcionalesnis. Todėl visuomenės grupių tapatumo klausimas turi būti svarstomas daugiau socialinio, nei tautinio-etninio identiteto kategorijomis. Čia svarbiausia išsiaiškinti: ką mūsų tiriamosios socialinės grupės atstovai suprato kaip „savuosius“, o ką vadino „svetimaisiais“.

XV–XVI a. žemaičių bajorija netapatino savęs su Lietuvos bajorais. Ši nuostata išplaukė ne tiek iš 1442 m. dk Kazimiero privilegijos, suteikusios žemaičiams ypatingų teisių, kiek iš žymiai ankstesnių, dar gentinius laikus siekiančių, realijų. Šiuo požiūriu privilegija tik fiksavo jau XIII a. pradžioje aiškiai pastebimą gentinį-teritorinį Žemaitijos ir Lietuvos nevientisumą. Todėl galime teigti, kad XVI a. Žemaitijos valdžios elito atstovų savimonę įtakojo du pagrindiniai šaltiniai: gentinės žemaičių tradicijos ir besiformuojančio bajorų luomo bendrumo pajauta. Viena vertus, privilegijos nuostata, kad Žemaitijos valsčių tijūnus turi rinkti vietos bajorai reiškė, jog tijūnais turėjo būti žemaičių gentinės tradicijos įtakoti asmenys. Kita vertus, tijūnų institutas buvo ne gentinis, o valstybinis, todėl jų veikla neapsiribojo vien tik Žemaitija. Dalyvaudami valstybės valdyme tijūnai mezgė giminystės ryšius su kitų LDK regionų bajorais – taip palaipsniui įsiliedami į besiformuojančią bajorų tautą. Todėl gentinio tapatumo reikšmė bajorų savimonėje kryptingai mažėjo. Šio proceso atšvaitus aiškiausiai pastebime rašto kalbos vartojime. Kaip rodo Žemaitijos valdžios elito atstovų parašai, jau XVI a. viduryje lenkiškoji raštija buvo beišstumianti rusėniškąją iš šios visuomenės grupės privataus gyvenimo. Tiesa, pastarasis pastebėjimas rodo to meto iškiliausių lokalinės bajorijos atstovų besikeičiantį santykį su oficialia valstybės rašto kalba, o ne su gentinėmis tradicijomis.

Santykį su pastarosiomis galime atskleisti išsiaiškinę XVI a. raštuose neretai aptinkamos žemaičių kalbos[37] sąvokos prasmę. Antai 1580 m. sudarytame Petro Adamkaičio Hanusaičio Leliškių (Lioliškių?)[38] dvaro inventoriuje minimos dvi knygos: lenkiška biblija ir „žemaitiškai spausdintas katekizmas“ (катухизмъ по жомоитъску друкованыи)[39]. Iš to, kad Martyno Mažvydo katekizmas čia buvo suvoktas kaip žemaičių kalbos paminklas, galime spėti, jog tai, ką mes vadiname lietuvių kalba, XVI a. žemaičių bajorai suvokė, kaip savo kalbą[40]. Taigi, to meto žemaičių kalbos sąvoka buvo siekiama pabrėžti ne tiek žemaičių ir aukštaičių tarmių skirtumus, kiek gentinės tradicijos ir teritorinės bajorų savivaldos pagrindais susiformavusią ypatingą žemaičių bajorų savimonę.

Būtent tokia savimonės žyme buvo paženklinti XVI a. žemaičių bajorų prašymai, kuriuos seimuose jie pateikdavo Lietuvos valdovui. Nors „svetimieji“ čia buvo įvardijami tautinėmis-etninėmis kategorijomis, tačiau jų padėtis buvo tampriai siejama su privilegijos žemaičiams nuostatomis. 1542 m. prašyme teigiama „…kad pažeidžiant [žemaičių] privilegijas tijūnijos išdalintos lietuviams, rusėnams ir lenkams“[41]. Įdomu, kad į tokius priekaištus valdovas atsakydavo, jog jis kitataučiams pareigybių Žemaitijoje nedalino, o jei ten ir įsitvirtino „svetimieji“, tai tik dėl pačių žemaičių, leidusių jiems įsigyti valdų, kaltės. Daug ką pasako ši valdovo–žemaičių bajorų diskusijos leksika. Stengdamiesi tiksliau apibūdinti savo nepasitenkinimo priežastis bajorai vis dažniau atsisakydavo „svetimuosius“ įvardyti etnonimais. Kaip alternatyva buvo vartojami pusiau teisiniai terminai: vietinės kilmės (томашнимъ родичамъ) arba vietos gyventojas (обыватель, pastarasis priešintas terminui неоселый). Tais pačiais principais vadovaujantis stengtasi preciziškiau įvardyti ir „savuosius“: (Жомойть, которые зъ отъцовъ и з родицов своихъ сутъ томашние родичы оселые).

Gentinės leksikos traukimasis iš žemaičių bajorų prašymų nebuvo atsitiktinis. Be abejonės, prie šių dokumentų sudarymo labiausiai prisidėdavo iškiliausi lokalinės bajorijos atstovai, kurie patys dažnai buvo kilę iš etniniu ir religiniu požiūriu mišrių santuokų. Antai XVI a. viduryje į Žemaitiją su Chodkevičiais atsikėlusios rusėniškosios stačiatikiško išpažinimo Ilgovskių ir kunigaikščių Borovskių giminės, jau kitoje kartoje buvo susigiminiavusios su senosiomis žemaičių tijūnų giminėmis (Valadkevičiais, Bilevičiais, Burbomis). Jie ne kartą atstovavo žemaičių savivaldą[42] ir nepalankiai susiklosčius tarnybai buvo visos bajorijos vardu užtariami[43]. Šie faktai kuo puikiausiai atspindi besiformuojantį bajorų tautos tapatumą. Jo esmę sudarė ne tik luomo atstovų teisės ir laisvės, bet ir išskirtinė indigenų teisė valdyti ir atstovauti lokalinę bajoriją. Šiuo požiūriu dk Kazimiero privilegija neprarado savo svarbos ir po 1569 m. Lenkijos–LDK unijos.

Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami XVI a. I-os pusės (iki 1566 m. teisminės-administracinės reformos) Žemaitijos valstybinių valsčių valdytojų (tijūnų) kilmės ir tapatumo klausimai. Teisiškai nuo 1442 m. dk Kazimiero privilegijos Žemaičių žemei šiais pareigūnais galėjo būti tik vietos žemvaldžiai. Tačiau privilegijoje vietos pareigūnų atrankos procedūra nebuvo aptarta. Todėl tijūnų korpuso sudėtis kone visiškai priklausė nuo vietinei administracijai vadovavusio Žemaitijos seniūno. Nuo XV a. pradžios iki 1532 m. Žemaitijos seniūno poste buvo įsitvirtinę ne žemaitiškos kilmės Kęsgailų giminės atstovai. Tijūnų pareigybes jie dalijo ne tiek atsižvelgdami į žemaičių bajorų privilegijas ir seniūnijos administravimo tradicijas, kiek į savo asmeninius interesus. Kęsgailos nuo XV a. pradžios išplėtė savo asmeninę žemėvaldą Žemaitijoje. Tai smarkiai įtakojo jų suartėjimą su vietos kilmingųjų giminėmis. Todėl dauguma XVI a. I-ojo trečdalio Žemaitijos tijūnų buvo žemaitiškos kilmės. Nuo XVI a. 5-ojo dešimtmečio Žemaitijos seniūno postas atiteko Chodkevičių giminės atstovams. Su jais į Žemaitiją persikėlė ir jiems tarnavę, dažniausiai rusėniškos kilmės, bajorai. Gana greitai jie įsitvirtino Žemaitijos tijūnų pareigybėse, iš jų išstumdami daugumą vietos kilmės giminių.

Tapatumą labiausiai veikiančios „savumo–svetimumo“ perskyros pagrindu XVI a. I-os pusės Žemaitijos tijūnų savimonėje galime nustatyti tam tikrą raidą. XVI a. pradžioje ši perskyra dažniausiai apibūdinta etninėmis (žemaičio–lietuvio, vietinio–svetimtaučio) kategorijomis. XVI a. įpusėjus jas keičia socialinės kategorijos (vietos žemvaldys–nevietos žemvaldys). Tai rodo sparčiai besiformuojančią „bajorų tautą“.

[1] Lietuvos Metraštis: Bychovco kronika / vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971, p. 131. Любавский М., Областное деление и местное управление Литовско–Русского государства ко времени издания первого Литовского статута (toliau – ЛОД), Москва, 1892, c. 36. Halecki O., Litwa, Ruś i Żmudź jako części składowe wielkiego księstwa litewskiego (Osobne odbicie z Rospraw Akademii Umiejętności wydział historyczno-filozoficzny), t. 59, Kraków, 1916, 25–48. Rowell S. C., Rusena karas Žemaičiuose: keletas pastabų apie 1442 m. privilegijos genezę // Žemaičių praeitis, 1998, t. 8, p. 5–28. Žemaitijos istorija, Vilnius, 1997, p. 117.
[2] Valdovo domeno Žemaitijoje valdytojų sąrašus žr. Boniecki A., Poczet rodów w Wielkiem Księstwie Litewskiem XV i XVI w., Warszawa, 1887, s. VI–XLI; ЛОД, c. 207, 208.
[3] Kęsgailų valdų šiaurės vakarų Žemaitijoje istorija gerai atsispindi 1511 m. Žygimanto Senojo privilegijoje Stanislovui Jonaičiui Kęsgailaičiui žr. Lietuvos Mokslų Akademijos Bibliotekos Rankraščių Skyrius (toliau – LMAB RS), f. 256, b. 4098 (išrašas iš Lietuvos Metrikos 9-osios Užrašymų knygos). XV a. pabaigoje Batakių valsčių Kęsgailos paveldėjo iš savo giminaičio Stankaus Sudivojaičio. Žr. Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 1 / parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, Vilnius, 1998, p. 101. Plačiau apie Kęsgailų žemėvaldą žr. Pietkiewicz K., Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku, Poznań, 1982, s. 59–141.
[4] ЛОД, c. 204, 205. Lietuvos Metrika. Įrašų knyga 11 / parengė A. Dubonis, Vilnius, 1997, p. 119, 120, 134.
[5] LMAB RS, f. 256, b. 3526, l. 40.
[6] LMAB RS, f. 37, b. 798.
[7] LMAB RS, f. 256, b. 3528, l. 30.
[8] LMAB RS, f. 256, b. 4073.
[9] Pietkiewicz K., Metryka Litewska – księga wpisów za lata 1516–1518 // Ltuano–Slavica posnaniensia. Studia historica, Poznań, 1995, t. 6, s. 171.
[10] LMAB RS, f. 256, b. 4075.
[11] Lietuvos Metrika. 8-oji Teismų Bylų Knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1996 (toliau – LM. 8-oji TBK), p. 134. LMAB RS, f. 256, b. 3550.
[12] Saviščevas E., Bilevičių giminės kilmė ir genealogija (XV–XVI a.) // Lituanistica, Vilnius, 2001, nr. 4(48), p. 12.
[13] Kiaupienė J., Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a., Vilnius, 1988, p. 53–78.
[14] Čia vertėtų pabrėžti, kad XVI a. Žemaitijos valsčiai nebuvo bajoriškos organizacijos vienetai. Lokalinė bajorija priklausė teisminio pavieto organizacijai.
[15] Keli XV a. Žemaičių seniūnų teismų raštai skelbti Lietuvos Metrika. 6-oji Teismų Bylų Knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1999, p. 270–277. Nemažai tokių raštų nuorašų, įrašytų ar minėtų XVI–XVIII a. dokumentuose, surinko K. Jablonskis (žr. LMAB RS, f. 256, b. 3526, 3528, 3529 ir kt.). Vertingiausi Jono Kęsgailaičio raštų originalai saugomi LMAB RS, f. 37, b. 798, 799, 800 (Balčių dvaro dokumentai).
[16] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 3 / parengė L. Anužytė, A. Baliulis, Vilnius, 1997 (toliau – LM. 3-oji UžK), p. 48–51; LMAB RS, f. 37, 799.
[17] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 8 / parengė A. Baliulis ir kt., Vilnius, 1995 (toliau – LM. 8-oji UžK), p. 441. Codex Mednicensis seu Samogitae diocesis / collegit P. Jatulis, t. 1, Roma, 1984, t. 1, p. 197, 198.
[18] Apie Lygumų bažnyčios koplyčios fundavimą žr. Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 12 / parengė D. Antanavičius, A. Baliulis, Vilnius, 2001 (toliau – LM. 12-oji UžK), p. 604. Miestelį Lygumuose Martynas Viekavičius bandė įsteigti po nesėkmingo bandymo įkurti miestelį Grūžiuose žr. LM. 12-oji UžK, p. 429; LM. 8-oji UžK, p. 441, 603.
[19] Русская историческая библиотека, т. 33, Литовская Метрика. Переписи войска литовского, Петроград, 1915, с. 102, 214, 232.
[20] Lukas Viekavičius 1534 m. vadinamas Upytės teisėju (LMAB RS, f. 256, b. 2997). Jo sūnėnas Stanislovas Martynaitis Viekavičius 1566 m. buvo paskirtas Žemaitijos žemės teismo teisėju, žr. Любавский М. К., Литовско–русский сейм. Опыт по истории учреждения в связи с внутренним строем и внешней жизнью государства, Москва, 1910, Приложение, с. 227.
[21] LMAB RS, f. 256, b. 4290.
[22] LM. 3-oji UžK, p. 49.
[23] LMAB RS, f. 256, b. 4296, 4298; РИБ, т. 33, c. 213, 214. Po Stanislovo Stanislovaičio mirties tas pats Mykolaitis 1533 m. buvo Užvenčio (LMAB RS, f. 37, b. 7112), o 1534 m. – Biržinėnų tijūnas (LM. 8-oji TBK, p. 134).
[24] LMAB RS, f. 256, b. 4230.
[25] LM. 12-oji UžK, p. 487–489. 1527 m. valdovas perėmė ir Telšių valsčiaus administravimą. Tačiau pastarasis vėliau valdytas ne per tijūnus, bet per laikytojus, dažniausiai ėjusius Žemaitijos seniūnų pareigas.
[26] Lietuvos Metrika. 4-oji Teismų bylų knyga / parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1997 (toliau – LM. 4-oji TBK), p. 388, 389.
[27] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 15 / parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002 (toliau – LM. 15-oji UžK), p. 139, 140. Apie A. Mackavičiaus kilmę iš Minsko pavieto žr. LMAB RS, f. 256, b. 3538.
[28] LM. 15-oji UžK, p. 257, 258. ЛОД, Приложение, с. LIII–LIV.
[29] Užvenčio tijūnu 1533 m. buvo Andrius Mykolaitis (LMAB RS, f. 37, b. 7112), o Telšių tijūnija atiteko Orvydą apskundusiems tijūnams: 1534 m. Laurynui Petkaičiui Šukavičiui (Любавский М., Cейм, Приложение, c. 29, 30), o 1536 m. – Jokūbui Juškaičiui (Jablonskis K., Istorija ir jos šaltiniai, Vilnius, 1979, p. 109).
[30] LMAB RS, f. 256, b. 4145. Tendžiogalos vietininku-tijūnu M. Šemeta buvo 1548 (LMAB RS, f. 37, b. 5904) – 1550 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4070); Palangos – 1548 (LMAB RS, f. 37, b. 5904) – 1549 m. (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 141).
[31] Paseniūnio pareigas Ivanas Ilgovskis ėjo 1555 (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 232) – 1566 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4402); Tendžiogalos tijūno – 1553 (Акты издаваемые Виленскою Археографическою Комиссиею (toliau – ABK), т. 24, Акты о боярах, Вильна, 1897, с. 147) – 1571 m. (LMAB RS, f. 37, b. 608, l. 2); Kražių tijūno – 1556 (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 242) – 1565 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4008); Šiauduvos tijūno – 1565 (Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas (toliau – LVIA) LM-39 (mikrofilmas), l. 695v) – 1569 m. (LVIA LM-48 (mikrofilmas), l. 321v); Viešvėnų tijūnu buvo paskirtas 1569 m. (LVIA LM-50 (mikrofilmas), l. 321v). Plg. (AU, s. 356).
[32] 1556 m. (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 242).
[33] Šaukėnų urėdininkas nuo 1546 m. (LMAB RS, f. 256, b. 3529, l. 104).
[34] ABK, т. 24, с. 155.
[35] 1535 m. (LMAB RS, f. 256, b. 4351).
[36] Plačiau apie tai žr. Petrauskas R., Lietuvos diduomenė, XIV a. pabaigoje – XV a. Sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003.
[37] Pvz. šis terminas (samogitarum linguae) minimas 1507 m. Tauragės parapijinės bažnyčios fundavimo akte žr. CM, t. 1, p. 165. Beje, yra pagrindo manyti, jog šis dokumentas yra falsifikatas. Žr. Błaszczyk G., Diecezja żmudzka od XV wieku do początku XVII wieku. Ustój, Poznań, 1993, s. 168, 169.
[38] Vietovės nepavyko tiksliai lokalizuoti.
[39] LMAB RS, f. 256 b. 3631.
[40] Kad to meto žemaičių bajorų dauguma prastai mokėjo slavų kalbas matome iš 1535 m. dk Žygimanto Senojo rašto, įsakiusio LDK etmonams nesiųsti žemaičių bajorų pašauktinių į užkardas karo su maskvėnais metu („…бо они суть люди к тому непрыгожые <…> а звлаще мове рускои добре не знають…“). Žr. LMAB RS, f. 256, b. 3556.
[41] Акты, относящиеся к истории Западной России, Санкт Петербург, 1848, т. 2, c. 387–388. Tokio paties turinio teiginiai yra ir 1551 bei 1554 m. prašymuose, o 1559 m. į „svetimųjų“ sąrašą dar įtraukti vokiečiai ir vengrai. Žr. РИБ, т. 30, Литовская Метрика. Книги публичных дел, Юрьев, 1914, с. 200, 256–257, 282–283.
[42] Pvz., I. Ilgovskis, kaip žemaičių atstovas, pasirašė Liublino unijos aktą. Žr. Akta unji Polski z Litwą: 1358–1791 / wydałi S. Kutrzeba i W. Semkowicz, Kraków, 1932, s. 356.
[43] 1572 m. iš Karšuvos tijūno kunig. Jurgio Borovskio atėmus vieną prievaizdiją, jį prieš seniūną užtarė visi Žemaitijos tijūnai. Žr. LMAB RS, f. 256, b. 3887.

1291 M. KURŠO ŽEMĖS PIETINIŲ SRIČIŲ DALYBOS

1291 M. KURŠO ŽEMĖS PIETINIŲ SRIČIŲ DALYBOS
(DOKUMENTO VERTIMAS)

Žemių dalybos tarp Kuršo vyskupo ir jo kanauninkų atliktos ir užbaigtos.
Brolis Gotfridas Memela komendantas ir brolis Thitmarus ten pat advokatas, visus, kurie šį dokumentą mato ir girdi skaitant, sveikina gyvojo Dievo Sūnuje. Težino visi, kas šį dokumentą matys, kad mes, pono Emundo, Kuršo bažnyčios vyskupo, prašymu, ir mūsų brolių magistro brolio Halt’o paliepimu, mūsų broliams Teutonams ir mums Memela turintiems valdas, nuo Kuršo bažnyčios ir Kuršių, kurių žemių dalybos suderintos, vyskupystei priklausančias žemes, žemėse vadinamose Bihavelant (Bihavelanc), Ceclis, Dontzare (Donzare), Megowe ir Pilsaten dalijame lygiai į tris dalis, iš kurių dvi dalys atitenka vyskupui, o trečia dalis jo kanauninkams priklausys. Žemėje, kurią Bihavelant (Bihavelanc) vadina, šitai yra pirmoji dalis: Duvenelken (Duvenelicken) ir Prusse su viskuo jai priklausančiu; antroji dalis yra: Sintre (Gunte), Sacke, Carkele ir Bartha su jai priklausančiu. Šitai yra trečioji dalis: Razge (Ratzge), Avese, Gultowe (Gustowe) ir Percunecalve, tai yra sala, esanti Lyvoje (Lyva, Liva), su viskuo joms priklausančiu. Žemėje, vadinamoje Ceklis (Ceclis) šitai yra pirmoji dalis: Ylre (Ikre), Calveseme, Remtene (Remcene), Zelende, Zelekoten, Zekuliseme (Zeculyseme) ir Bebrungis. Šitai yra antroji dalis: Appusse, Natagie, Lobe, Vesete, Spermes (Spernes) ir Pilene su jai priklausamčiu. Šitai yra trečioji dalis: Maisedis (Maysedis), Dobe, Zesele (Zeseles), Grese, Birsene su viskuo joms priklausančiu. Žemėse, kurios Donzare ir Megowe vadinamos, šitai yra pirmoji dalis: Gaurenen, Velimen (Velunen), VIII dvyliktosios Ampilten atiduotos vyskupystės broliams, brolių iš Memela malūno atstatymui ir pusė valdų Pretzele (Prezele) su jai priklausančiu. Šitai yra antroji dalis: Kita teritorijos pusė iš Pretzele (Prezele), Matura ir Waste su viskuo jai priklausančiu. Šitai yra trečioji dalis: Loke (Lobe) ir Dames su viskuo jai priklausančiu. Žemėje vadinamoje Pilsaten, šitai yra pirmoji dalis: Nuo miestui skirto kelio, einančio nuo Poys tvirtovės iki Sarden tvirtovės, nuo anos pusės Pelliten (Pellicen) iki kryžiumi pažymėtų medžių šalia kelio, ir iki kitų ženklų, padarytų ten pat greta kelio nuo čia aukštyn į kryžiumi pažymėtą medį greta kelio, kuris veda į Octen, ir iki kitų ženklų, įrėžtų ten pat; nuo šio ženklo tiesiai per miškus iki kryžiumi pažymėtų medžių Lassiten netoli kelio, vedančio į Octen (Oclen) iš Lassiten ir esančio priešingoje Sarden pusėje. Šitai yra antroji dalis: Kelias, kuris veda iš Poys Sarden, iki ženklų virš upelio, vadinamo Cretone; nuo šių ženklų tiesiai aukštyn į Octen (Oclen) kalną. Šitai yra trečioji dalis: Kelias, kuris eina iš Poys Sarden, anapus Sarden upelio iki švento medžio, vadinamo Ouse warpe ir nuo šio švento medžio iki kalno, vadinamo Galmenen (Galmene) papėdės ir taip einant atgal iki Sarden upelio. Tai yra aprašytų žemių dalys, kurios perduodamos Kuršo bažnyčios kanauninkams: Žemėje, vadinamoje Bihavelant (Bihavelanc) - Razge, Avese, Gultowe (Culcowe) ir Percunecalve su viskuo joms priklausančiu; žemėje, vadinamoje Ceclis - Maysedis, Dobe, Zesele, Grese ir Birsene su viskuo jai priklausančiu; žemėse, vadinamose Donzare ir Megowe - Loke ir Dames su jai priklausančiu; žemėje, vadinamoje Pilsaten, dalis šalia Poys tvirtovės, besitęsianti iš miesto, keliu, einančiu į Sarden, nuo Pelliten (Pellicen) iki kryžiumi pažymėtų medžių ir iki kitų ženklų, padarytų ten pat greta kelio, nuo čia aukštyn į kryžiumi pažymėtą medį, greta kelio, kuris veda į Octen (Oclen), ir iki kitų ženklų, ten pat pažymėtų, nuo šio ženklo tiesiai per Lassiten mišką iki kryžiumi pažymėtų medžių netoli kelio, kuris veda link Octen iš Lassiten, ir taip pat anoje Sarden upelio pusėje, kitos dvi minėtų žemių dalys paskirtos vyskupo valdžiai. Kas tik iš Creten pilies žemės vyskupijai teks, pasiliks nepadalinta; trečia dalis miesto Memela dalis nepasidalyta prie upelio Sarden, kur pastatyti malūnai ar lūšnos paliks nepadalyta; didelis miškas Octen bus bendras vyskupui ir jo žmonėms, kanauninkai ir jų žmonės medžius pjaus ir jame medžios. Jei ponas vyskupas padarys savo dviejose dalyse laukus tai ir kanauninkai savo trečioje dalyje, kokius galės. Kas tik yra iš minėto kalno ir tvirtovės dalių, pavadintų Galmene iki Menia (Memela) kur vyskupijai atiteks, liks nepadalinta. Žemė, vadinama Samentin (Samenan, Lamenan) kadangi siekia priklausyti vyskupijai, paliks pono vyskupo ir kanauninkų nepadalinta. Kad šis padalijimas ir sutvarkymai apskaičiuoti ir tvirti išliktų, esamą dokumentą mūsų antspaudu ir miesto antspaudu sutvirtinsime. Šie mūsų perdalijimai ir sutvarkymai čia buvo padaryti tų, kurių vardai surašyti t.y. mūsų brolių maršalo, kamerarijaus ir vyresniųjų, miesto konsulų, Kuršo bažnyčiai atsidavusių vasalų Adolfo, Hervico, Florekino, Konrado ir nemažo skaičiaus kuršių. Protokolai iš Memelborg 1291 metų 6 sausio.

PU II 357-361 (Du XVI amžiaus nuorašai)
K.Būga. Rinktiniai raštai, III T., Vilnius, 1961, p.163-164.

Vertė Violeta Steponaitytė

Tekstas lotynų kalba

Divisio terrarum inter episcopum Curoniensem et suos canonicos facta et terminata.
Frater Gotfridus commendator in Memela et frater Thitmarus ibidem advocatus omnibus presens scriptum visuris et audituris salutem in filio dei vivi. Noverint universi presentem literam inspecturi, quod nos ad petitionem domini Emundi Curoniensis ecclesiae episcopi et magistri nostri fratris Halt preceptum assumtis nobis fratribus nostris Theutonicis [cum] nobis in Memela commorantibus infeudatis ab ecclesia Curoniensi et Curonibus, quibus terrarum constabat distinctio, terras episcopatui pertinentes scilicet terram, que Bihavelant (Bihavelanc) dicitur, Ceclis, Dontzare (Donzare), Megowe et Pilsaten divisimus equaliter in tres partes, quarum due partes cedent episcopo et tertia pars ad canonicos suos pertinebit. In terra, que Bihavelant (Bihavelanc) dicitur, hec est prima pars: Duvenelken (Duvenelicken) et Prusse cum omnibus pertinentiis suis; secunda pars est: Sintre (Gunte), Sacke, Carkele et Bartha cum pertinentiis suis. Hec est tertia pars: Razge (Rarge, Ratzge), Avese, Gultowe (Gustowe) et Percunecalve scilicet insula in Lyva (Liva) sita cum omnibus pertinentiis earundem. In terra, que Ceklis (Ceclis) dicitur, hec est prima pars: Ylre (Ikre), Calveseme, Remtene (Remcene), Zelende, Zelekoten, Zekuliseme (Zeculyseme) et Bebrungis. Hec est secunda pars: Appusse, Natagie, Lobe, Vesete, Spermes (Spernes) et Pilene cum pertinentiis suis. Hec est tertia pars: Maisedis (Maysedis), Dobe, Zesele (Zeseles), Grese, Birsene cum omnibus pertinentiis eorundem. In terris, que Donzare et Megowe dicuntur, hec est prima pars: Gaurenen, Velimen (Velunen), VIII unci in Ampilten, qui dati sunt a fratribus episcopatui in restauram molendini fratrum de Memela, et medietas agrorum in Pretzele (Prezele) cum pertinentiis suis. Hec est secunda pars: Alia medietas agrorum in Pretzele (Prezele), Matura et Waste cum pertinentiis suis. Hec est tertia pars: Loke (Lobe) et Dames cum omnibus pertinentiis suis. In terra, que Pilsaten dicitur, hec est prima pars: A mansis civitatis via, que intur de castro Poys ad castrum Sarden, ab illa parte Pelliten (Pellicen) ad arbores cruce signatas iuxta viam et ad alia signa ibi facta, ab his signis directe ascendendo ad arborem cruce signatam iuxta viam, qua itur Octen, et ad alia signa posita ibidem; ab his signis directe per sylvam ad arbores cruce signatas Lassiten non longe a via, qua itur Octen (Oclen) de Lassiten et sic ulterius in rivum de Sarden. Hec est secunda pars: Via, qua itur de Poys Sarden, usque ad signa facta super rivum, qui vocatur Cretone; ab his signis directe ascendendo ad montem de Octen (Oclen). Hec est tertia pars: Via, qua itur de Poys Sarden, ultra rivum de Sarden usque ad lignum sanctum, quod vocatur Ouse warpe et ab hoc sancto ligno usque ad pedem montis dicti Galmenen (Galmene) et sic redeundo in rivum de Sarden. Iste sunt partes de terris prescriptis, que cesserunt Curoniensis ecclesie canonicis: In terra, que dicitur Bihavelant (Bihavelanc), Razge, Avese, Gultowe (Gulcowe) et Percunecalve cum omnibus pertinentiis eorundem; in terra, que Caclis dicitur, Maysedis, Dobe, Zesele, Grese et Birsene cum omnibus pertinentiis suis; in terris, que Donzare et Megowe dicuntur, Loke et Dames cum pertinentiis suis; in terra, que Pilsaten dicitur, pars vicinior castro Poys, que se extendit a mansis civitatis, via, qua itur Sarden, ab illa parte Pelliten (Pellicen) usque ad arbores cruce signatas et ad alia signa facta ibidem iuxta viam, ab his directe ascendendo ad arborem cruce signatam iuxta viam, qua itur Octen (Oclen), et ad alia signa posita ibidem, ab his signis directe per sylvam Lassiten ad arbores cruce signatas non longe a via, qua itur versus Octen de Lassiten, et sic ulterius in rivum de Sarden aliis duabus partibus de dictis terris domino episcopo reservatis. Quicquid de castellatura Creten episcopatui cedet, manet indivisum; tertia pars civitatis in Memela indivisa; rivus de Sarden ponendi molendina vel gurgustia facienda manet indivisus; magna sylva de Octen erit communis domino episcopo et hominibus suis, canonicis et hominibus eorum ligna secare et venari. Si dominus episcopus faciet in suis duabus partibus agros, et canonici in sua parte tertia, quantos possunt. Quicquid est ab illa parte montis et castri dicti Galmene usque ad Meniam (Memelam), quod episcopatui cedet, manet indivisum. Terra, que vocatur Samentin (Samenan, Lamenan), quantum ad episcopatum spectat, manet domino episcopo et canonicis indivisa. Et hec divisio et ordinatio rata et firma permaneat, presentem literam sigillis nostris et sigillo civitatis fecimus communiri. Huic divisioni et ordinationi nostre presentes fuerunt hi, quorum nomina sunt subscripta, videlicet fratres nostri marscalcus, camerarius et seniores, consules civitatis, vassali prefate Curoniensis ecclesie Adolfus, Herwicus, Florekinus, Conradus et Curones quam plures. Acta sunt hec in Memelborg anno MCCXCI VIII Idus Januarii. PU II 357-361 (Du XVI amžiaus nuorašai).

Žemaitijos bajorai 1390-1413 m.

Argelis (Argel) – 1409 m. rugpjūčio ir lapkričio mėn. buvo atvykęs pas magistrą (Das Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399-1409, hrsg. von E. Joachim, Königsberg, 1896, S. 559, 584) (pirmą kartą vadinamas žemaičiu, antrą – lietuviu). Jo sūnus – Vytauto įkaitas 1409 m. birželį (CEV, p. 185)
Asteika (Hosteike) (Raseiniai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Ašleika (Hosleyke von Globaynen) (Treßlerbuch, S. 397 – 1406 m. gavo iš magistro žirgą)
Bareikis (Bareyke) – Ordino Wegeberichtuose (1387 m.) minimas Bareykinfeld (Biržiška, op. cit., p., 54)
Bimantas (Bimunt) (Viduklė) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Boysze son (Ragainės komtūro pasiuntinys, 1409 m.) (CEV, p. 183)
Brustys (Bruesthe) (CEV, p. 175 – 1409 m. Vytauto krašte gyvenęs žemaičių bajoras)
Butautas Bernardas (Bernardus dictus Buthouth) – liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų (Lites ac res gestae, 2, p. 147). Galbūt jį galima identifikuoti su 1413 m. Horodlėje Grifo herbą gavusius Butautu Mantigailaičiu (R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 219-220)
Butvydas žr. Gyntsche
[Galbūt jį galima identifikuoti su XIV a. pabaigoje garantijoje už Bratošą dalyvavusiu Butvydu Rėkutaičiu, kurio tėvą savo ruožtu galima būtų sieti su Medininkų bajoru Rėkučiu. Tam iš dalies (nors ir nebūtinai) prieštarautų Butvydo sūnaus Gyntsche’s kilmės vieta – Ariogala. Jei ši identifikacija būtų pagrįsta, galima būtų pateikti gana išsamią šios žemaičių bajorų giminės genealoginę lentelę, pradedant nuo Jaušio. Galbūt šio Butvydo kitas sūnus – Mykolas Nekrašas Butvydaitis 1431 m. prikabino antspaudą prie Čartorisko taikos – žr. R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 275]
Dalna (Dalna Sugynthen son) (Raseiniai) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Daukša (Dawchs) (Kaltinėnai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Daukutis (Dawkutis von Gallen) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381; žr. taip pat šio straipsnio 1 priedą – 1405 m. Ordino įkaitas)
Dirkštelis (Dirkstel) (Medininkai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Doppolde žr. Kirklys
Dramutis (Dramutte, Drowmuti) (Ariogala) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente). Vėliau persikėlė į “Vytauto kraštą”, kur iš Vytauto gavo valdyti žemes Derečine (Vitoldiana, p. 113). 1401 m. su sūnumi Veškumi liudijo Vilniaus–Radomo sutartyje (AU, p. 38)
Dravenis (Drawenne) žr. Kandbutas. Galbūt identiškas Drawinetten von Kirnen (Treßlerbuch, S. 397 – 1406 m. gavo iš magistro žirgą)
Eikutis (Eycutte) (Kražiai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente). Galbūt jo sūnus Bočius (Botcz Eykythen son) 1419 m. buvo Medininkų kamarininkas (CEV, p. 441)
Eimantas (Eymund) (Kaltinėnai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Einorius (Eynur) (Kražiai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente). Brolis – Eivildas
Eivydas (Eywida von Pabene) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Eivildas Jonas (Eywild Eynuren bruder, Yawilt, Johannes Ewild) (Kražiai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente; CEV, p. 175 – 1409 m. Vytauto krašte gyvenęs žemaičių bajoras). 1413 m. Horodlėje gavo Cioleko herbą, o jo palikuonys apsigyveno netoli Lydos (žr. R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 230)
Erimas (Erim) (Ariogala) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Gadeikis žr. Lukotė
Gailegidas (Gaylegedde Newelden zoen) (Viduklė) (CEV, p. 123-124 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Galminas Jurgis žr. plačiau R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 230-231. Tėvas – Nadabas
Galminas Stanislovas (Stanislaus dictus Golmin) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147). Greičiausiai Jurgio Galmino brolis. Tėvas – Nadabas
Gapšys (Gopsz) (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Gaudrutis žr. Minigaila
Gelba (Gelba) (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Gelutis (Gelutte) (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Gelvonas (Gelwan) (Viduklė) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Getas (Getez) (Kražiai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Getautas žr. plačiau R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 234
Gineitis Koncaitis žr. plačiau R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 234-235
Gintautas žr. Tidikis
Gyntsche (Gyntsche Pudewiten son) (Ariogala) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas). Tėvas – Butvydas
Girgutis (Gerkotte, Gergutt) (Treßlerbuch, S. 40 – 1399 m. gruodį atvykęs į Ordino kraštą gavo išmoką; ibid., p. 60 – 1399 m. gruodį kartu su Gnete ir 82 žemaičiais atvyko gyventi į Ordino kraštą)
Girstautas (Girstawt). Ordino Wegeberichtuose (1385, 1387 m.) minimi Girstawtin dorff (Biržiška, p. 56), Girstawtendorff, do wonet Sowgutte (ibid.; SRP, 2, p. 669), Crasien, do Girstawt wonet (Biržiška, op. cit., p. 57, 58; SRP, 2, 671). Biržiškos nuomone, Girstawtindorff yra Kražiai (ibid., p. 42)
Gnetė (Gnethe) (Treßlerbuch, S. 60 – 1399 m. kartu su Girgučiu ir 82 žemaičiais atvyko gyventi į Ordino kraštą). Sūnus – Kelpša (žr. prie jo). Wegeberichtuose (1393-1394 m.) minimi das lant czu Gnetinhofe (Biržiška, op. cit., p. 58; SRP, 2, 672), Gnetinhof (Biržiška, op. cit., p. 61; SRP, 2, p. 677). Įdomu, kad tai vienintelis vietovardis Žemaitijoje su “-hof”. Šią vietą Biržišką sieja su netoli Kaltinėnų esančia Giniota-Treigiais (ibid., p. 10-11)
Goliginas Andrius (Andreas dictus Golykunth) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147). Apie jį ir jo palikuonis plačiau žr. R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 239-240
Gotardas (Gothardus dictus Gotard de Raygel) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147)
Jasutis (das landchen Jassuden off der Sossaw) (CEV, p. 116-117, 1405 m.). Z. Ivinskis mano, kad tai asmenvardis (Rinktiniai raštai, 3, p. 64, 101), V. Almonaitis ir dauguma kitų tyrinėtojų,– kad vietovardis (Josvainiai) (Žemaitijos politinė, p. 153)
Jaušys (Jawsche) žr. Rėkutis
Javiltas žr. Eivildas
Javirtas (Jawirte Saschnken zoen, Jawirde Laschuken son) (Viduklė) (CEV, p. 124 ir 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Jodeika (Jotheke) (Ariogala) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Jodikis (Jodike von Growschaw) (Kražiai) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Jotkys (Jotkys Swyrdeikan son) (Tendžiogala) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Kandbutas (Kandbuth Drawennen son) (Raseiniai) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Kareiva Albertas žr. plačiau R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 249-250
Kelpša (Kelpse Gnethen son) (CEV, p. 108-109 – 1405 m. Ordino maršalas siunčia šį Ordino krašte gyvenantį žemaičių bajorą į Žemaitiją pas giminaičius)
Kybartas (Kyburt von Jaswayn) (Josvainiai) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Kimantas (Cretkynowa, do der Kymunt ziczczet) (CEV, p. 175, 1409 m.)
Kirklys (Kyrkly Doppolden son) (Raseiniai) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Kirkutis (Kyrkutte, Kircutis) – 1406 m. kartu su kitais žemaičių vyresniaisiais lankėsi pas Žemaitijos vaitą, prašydamas neatiduoti jų Vytautui (GStA PK, OBA 1213; CEV, p. 159-160 (reg.)). Kaip žymus žemaičių bajoras minimas 1416 m. žemaičių skunde Konstanco susirinkimui (minima jo duktė ir sūnus) (CEV, p. 1022; Doubek, p. 878-879). Sūnus – Vainotas Kirkutaitis: XV a. antrame dešimtmetyje Medininkų bajoras Vainotas Kirkutaitis iš Vytauto gavo 4 žmones (K. Jablonskis, Nauji Vytauto, p. 386). Galbūt identiškas vėlesniam (1432 m.) Žemaitijos seniūno kamarininkui ir Ordino informatoriui Vainotai (GStA PK, OBA 6896)
Kitundas Grigalius (Gregorius dictus Cytund) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147)
Klausigaila Bernardas (Clawssegail, Clawsigal, Clausigal, Berhardus dictus Clausgel) (Raseiniai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente; 1409 m. – CEV, p. 185-186, GStA PK, OBA 28563; 1413 m. – Lites ac res gestae, 2, p. 147). Vienas iš žemaičių bajorų vyresniųjų; apie jį plačiau žr. R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 255-256. Sūnus – Minimantas Jonas
Knepa (Kneppe) (Mygyeythen kamarininkas, 1419 m.) (CEV, p. 441). Minimas jo sūnaus atvykimas pas Ordino maršalą (ibid., p. 439-440).
Kušas Mikalojus (Nicolaus dictus Cusz) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147)
Kušleika (Kosleike) – Ordino Wegeberichtuose (apie 1387 m.) minimas Kosleikindorff (Biržiška, op. cit., p. 56; SRP, 2, p. 669). Biržiška Kušleikius randa Kražių krašte (ibid., p. 46)
Laikintas (Laikynte) (Medininkai) (Treßlerbuch, S. 397 – 1406 m. gavo iš magistro druskos)
Lašukys žr. Javirtas
Lauksvydas Jonas (Iohannes dictus Louxtined, Lawgtzwid) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147). Jo sūnus – Vytauto įkaitas 1409 m. (CEV, p. 185)
Lukotė (Lukotte Gadeyken zoen) (Viduklė) (CEV, p. 124 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Mazbutas (Maisebuth) (Medininkai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Mileika (Myleyke, Mileyke) (Treßlerbuch, S. 337 m. – 1404 m. gruodį lankėsi pas Svečės komtūrą; S. 533 – 1409 m. kovą su Žemaitijos vaito kumpan Tomu von Possick lankėsi Ordino krašte, kur gavo dovanų)
Meistes von Campen (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Mingaila Jokūbas žr. plačiau R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 269
Mingaudas (Mynnegawde Wangsten bruder) (Viduklė) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Minigaila (Mynnegail Gawdrutten zoen) (Viduklė) (CEV, p. 123 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Minimantas Jonas (Iohannes dictus Minimunth) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147). Apie jį plačiau žr. R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 270. Tėvas – Klausigaila
Mišeikis Petras (Misscheyke, Petrus dictus Myszeyco) (Kražiai) (Treßlerbuch, S. 533 –... m. kovą su Žemaitijos vaito kumpan Tomu von Possick lankėsi Ordino krašte, kur gavo dovanų; liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147)
Nadabas Stanislovas (Stanislaus dictus Nadobe) (Viduklė) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147). Jurgio Galmino ir Stanislovo Galmino tėvas
Nathare Waydotten son (Treßlerbuch, S. 488 – 1408 m. gegužę su broliu lankėsi Ordino krašte)
Navaitis žr. Sagintas
Nevelda žr. Gailegidas
Nigaila (Petrus dictus Nicael, Nygail, Nigal) – vienas iš žemaičių vyresniųjų, 1409 m. dar palaikęs santykius su Ordino vadovybe (CEV, p. 130), liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų (Lites ac res gestae, 2, p. 147). Jo sūnus – Vytauto įkaitas 1409 m. (CEV, p. 185). 1408 m. gegužę gavo iš magistro žirgą, kurį atsiėmė Žemaitijos vaito kumpan Sebachas (Treßlerbuch, S. 488)
Okurde (Medininkai) (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Pamplys (Pampli) (Knituva) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Ragelis (Ragel) (Kaltinėnai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Ramontas (Ramomt) (Kražiai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Rėkutis (Roeukutte, Ruckunde Jawschen son) (Medininkai) (CEV, p. 4, 23-24 – 1384 ir 1390 m. dokumentuose). Jawschen son – patikslinimas pgl. orig. fotokopiją (MAB RS, F 256-1092, l. 4). Sūnus – Petras Valčkus. Plačiau žr. R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė, p. 284
Romeika (Roymeyke) (maršalo leitczman Raseiniuose, 1409 m.) (CEV, p. 182)
Ropė (Reppe) – 1406 m. kartu su kitais žemaičių vyresniaisiais lankėsi pas Žemaitijos vaitą, prašydamas neatiduoti jų Vytautui (GStA PK, OBA 1213; CEV, p. 159-160 (reg.))
Rosteika (Rosteyke Schipen zoen) (Viduklė) (CEV, p. 123 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Sagintas (Sagynthe Naywaithen zoen) (Viduklė) (CEV, p. 123 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Sangawiska (CEV, p. 175, 1409 m. – prie Nevėžio gyvenęs žemaičių bajoras)
Saugutis (Sagotte, Sowgutte) žr. Trumpis, Kareiva, Girstautas
Sirtautas (Sirtawt von Jaswayn) (Josvainiai) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Skaudiktas (Scawdicth Tutteyken zoen) (Tendžiogala) (CEV, p. 124 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Skutas (Skutez) (Kaltinėnai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Skvaibutis (Sqwaybuth) (Kaltinėnai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Slyszge (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Stangys (Stonge) (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Sugintas žr. Dalna
Sungaila (Sungail) (Viduklė) (CEV, p. 23-24 (Surgail) – 1390 m. dokumente). Rašyba patikslinta pgl. orig. fotokopiją (MAB RS, F 256-1092, l. 4). Galbūt identiškas 1416 m. žemaičių skunde Konstanco susirinkimui minimam Sungailai (Sungalo), kuris buvęs kryžiuočių išvarytas į Prūsiją ir nužudytas (CEV, p. 1022; Doubek, p. 878-879)
Surtenis (Surthen) (Viduklė) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Susiukas (Susuke, Susocke) – Ordino Wegeberichtuose (apie 1387 m.) minimi Susukendorff, Susockindorff (Biržiška, op. cit., p. 56; SRP, 2, p. 669)
Svirdeika žr. Jotkys
Šipas žr. Rosteika
Talutis (Talutte) (Medininkai) (Treßlerbuch, S. 397 – 1406 m. gavo iš magistro druskos)
Tidikis (Tiddika Gynthawten son) (Raseiniai) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas)
Tyla (Tilen) (Kaltinėnai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Titakas Petras (Petrus dictus Thitaco) (Karšuva) (liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147)
Trytsch von Gayschow (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Trumpa žr. Viešė
Trumpis (Trumppe Sagotten son) (CEV, p. 180 – 1409 m. Vytauto nurodymu su Galminu veikė Žemaitijoje). Brolis – Kareiva
Tuteika žr. Skaudiktas
Vaidenis (Waydenne) (Treßlerbuch, S. 396 – 1406 m. gavo iš magistro audinių)
Vaidotas (Waydotte) žr. Nathare
Vangstys žr. Mingaudas
Vazbutas (Wasebuth, Wazebuth) (CEV, p. 185-186, 1409 m. vienas iš Vytauto pasiųstų žemaičių vadų). Plg. Mazbutas?
Vėbra (Webra von Sapnowa) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Vėbra (Webra von Pnare) (GStA PK, H-R, nr. 3, p. 381 – 1405 m. Ordino įkaitas)
Vidas (Wide) (Kražiai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Viešė (Wesche Trumpen son) (Ariogala) (CEV, p. 128 – 1406 m. Ordino įkaitas). Galbūt identiškas Weszen von Motien (Treßlerbuch, S. 397 – 1406 m. gavo iš magistro žirgą)
Vilaudis (Wilawde) (Ariogala) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Vizbaras Petras (Wezebar, Petrus dictus Wissabor de Scoconanow) – liudijo 1413 m. byloje dėl Žemaitijos sienų – Lites ac res gestae, 2, p. 147). 1406 m. kartu su kitais žemaičių vyresniaisiais lankėsi pas Žemaitijos vaitą, prašydamas neatiduoti jų Vytautui (OBA 1213; CEV, p. 159-160 (reg.)). Brolis – Mingaila
Vizginas (Wissegen, Wyssigyn) (Treßlerbuch, S. 543 – 1409 m. pavasarį lankėsi pas magistrą). Kaip žymus žemaičių bajoras minimas 1416 m. žemaičių skunde Konstanco susirinkimui, kuris su žmona ir vaikais buvęs išvarytas į Prūsiją (CEV, p. 1022; Doubek, p. 878-879). Neaišku, ar susijęs su 1413 m. Horodlėje Bogorijos herbą gavusiu Stanislovu Wissigin
Zundys (Sunde) (Ariogala) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Žaudys (Zawden) (Raseiniai) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Žilpa (Zilpe) (Knituva) (CEV, p. 23-24 – 1390 m. dokumente)
Žvalgenis (Swolken) – kaip žymus žemaičių bajoras minimas 1416 m. žemaičių skunde Konstanco susirinkimui; jis buvęs išvarytas į Prūsiją, bet iš ten laimingai pabėgęs (CEV, p. 1022; Doubek, p. 878-879).

Parengė Rimvydas Petrauskas

Kretinga

Nuo seno abipus Akmenos upės plytėjo Kretingos kaimo žemės, kuriose rymojo išsimėtę laisvųjų valstiečių sodybos. Po XV amžiaus pradžioje tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykusių pajūrio žemių dalybų, kaimas atiteko Lietuvai.

Jo žemėse buvo įkurtas Kretingos dvaras, iš kurio buvo administruojami jam priskirti aplinkiniai kaimai.
Be to, Kretingos kaime atsirado muitinė, kontroliavusi prekybos kelią, vedusį į Klaipėdą.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas Jokūbas Laškovskis 1566 metais kaime pravedė valakų reformą ir sudarė pirmąjį inventorių.
Reformos metu visa ariama žemė buvo suskaidyta į tris didžiulius taisyklingus sklypus. Kiekviename sklype visos valstiečių šeimos gavo po 10 margų dydžio žemės rėžį. Visų trys rėžiai sudarė valaką – apie 22 hektarus. Viduriniajame sklype, prie pagrindinio kelio, vedusio nuo Darbėnų link Klaipėdos, matininkas išmatavo ir paskyrė sodybinius sklypelius, į kuriuos valstiečiai privalėjo perkelti savo sodybas arba statytis naujus trobesius. Tokiu būdu buvo išplanuotas naujas, gatvinis, linijinio plano kaimas, išlikęs iki tarpukario žemės reformos. Ganyklos, pievos ir miškai liko bendromis viso kaimo naudmenomis.
Inventorių duomenimis Kretinga buvo valsčiaus ir vaitystės centras. Kaimas turėjo 85 valakus žemės, iš kurios 68 valakai buvo ariami. Iš dvaro šias žemes nuomavo 65 valstiečių šeimos, o 3 valakai buvo dvaro žinioje. Kaimo žemės plytėjo abipus Akmenos upės ir ribojosi su Dopšaičių (sunaikintas statant miestą), Pryšmančių, Kvecių ir Kurmaičių kaimų žemėmis bei Prūsijos kunigaikštyste. Kretingoje veikė muitinė bei buvo įsikūrusi Kretingos dvaro sodyba.
Kiekviena valstiečių šeima už valaką žemės ėjo lažą, mokėjo dvarui činšą (duoklę pinigais) ir natūrinę duoklę, kurią galima buvo atiduoti ir pinigais pagal nustatytas kainas.
1572 metais karališkąjį Kretingos dvarą įsigijus Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui, buvo sudaryti nauji Kretingos valsčiaus inventoriai. Jų duomenimis 8,5 valako dirbamos žemės buvo tušti, nedirbami. Panaši situacija buvo ir kituose valsčiaus kaimuose. Tai rodo, kad tarp 1566 ir 1572 metų valsčiuje siautėjo nežinoma epideminė liga, nusinešusi daug kaimiečių gyvybių.
Kretingos kaimas buvo prie pat Prūsijos sienos. Per jį iš Žemaitijos link Klaipėdos uosto ėjo svarbus prekybos kelias, kurio reikšmė ypatingai išaugo po valakų reformos, kai pritaikę trilaukę žemdirbystės sistemą valstiečiai ir dvaras gavo žemės ūkio produkcijos perteklių ir bandė jį realizuoti vidaus ir užsienio rinkoje.
Prekyba skatino kaimo vystymąsi ir augimą. 1598 metais Kretinga jau vadinama miesteliu, o XVII amžiaus pradžioje įgauna ir pagrindinius miestelio bruožus. Būtent, 1602 metais dvaro savininkas, grafas Jonas Karolis Chodkevičius Akmenos upės dešiniojo kranto aukštumoje veikusiose kaimo kapinėse pastatė medinę bažnyčią, kuria rūpintis pavedė vienuoliams bernardinams (pranciškonams observantams). 1607 metais grafas išsirūpino, kad Varšuvoje posėdžiavęs Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas suteiktų Kretingai prekių sankrovos teisę, kuri leido kretingiškiams kontroliuoti visą prekybą Plungės ir Rietavo keliais. Remiantis šia teise, dviejų metinių prekymečių ir kassavaitinių sekmadieninių turgų dienomis Kretingoje turėjo būti sandėliuojamos, parduodamos ir mainomos visos į Prūsiją vežamos prekės. Tik po to jas galima buvo gabenti toliau. Už tokį perpardavimą imami mokesčiai duodavo dvarui nemaža pelno. Be to, dvarui atitekdavo pusė prekių, konfiskuotų iš tų pirklių, kurie bandydavo aplenkti Kretingą. Antra pusė keliaudavo į valstybės iždą.
Tačiau miesteliu tapusiam kaimui nelemta buvo peraugti į miestą. Grafo Jono Karolio Chodkevičiaus sumanymu kairiajame Akmenos krante buvusiose bendrose kaimo žemėse 1605-1617 metais iškilo nauji, mūriniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia, o 1609 metais pradėta statyti miestą, pavadintą Karolštatu.
Nugriovus medinę bažnyčią ir turgavietę perkėlus į miestą, Kretingos miestelis neteko pagrindinių savo atributų ir liko kaimu. Augančiam Karolštato miestui atiteko ir kairiajame Akmenos upės krante buvusios kaimo žemės. 1611 metais Kretingos kaimui buvo belikę tik 34 valakai ariamos žemės, t. y. Akmenos upės dešiniajame krante išlikusi kaimo dalis.
XVII amžiaus pirmoje pusėje prasiautus marui, prasidėjus karui su Švedija dėl Livonijos ordino žemių, 1625-1626 metais ištikus nederliui ir badui, valstiečiai smarkiai nukentėjo ir nuskurdo, nepajėgė mokėti mokesčių dvarui. Dvaro valdytojas skundėsi, kad 1625 metais rugiai į dirses išvirto, o miežiai ir linai išdžiuvo, kad 1627 metų pavasarį mažai kas javus pasėjo, o dėl pašaro stokos daug gyvulių krito, todėl valstiečiai šiaudus nuo stogų plėšė ir jais gyvulius šėrė.
Į valsčių įsiveržę Švedijos kariai savivaliavo ir plėšikavo. Tuo pasipiktinę Kretingos valstiečiai 1656 metais sukilo ir sunaikino Karolštato mieste buvusią švedų kuopą.
1629 metais Kretingos kaimas (Cratinen) pirmą kartą, o 1656 ir 1679 metais pakartotinai, pažymėtas Prūsijos žemėlapyje. Jis nurodomas dešiniajame Akmenos upės krante, o tuo tarpu apie greta įsikūrusį miestą nepateikiama jokios žinios. Tai leidžia manyti, kad minėti žemėlapiai buvo sudaryti remiantis XVI amžiaus pabaigos – XVII amžiaus pradžios duomenimis.
XVIII amžiaus pirmajame ketvirtyje vykęs Šiaurės karas bei 1709-1711 metais siautusi maro epidemija nusinešė daugelio kretingiškių gyvybes. Jie buvo laidojami Akmenos dešiniajame krante esančiose kaimo kapinaitėse. Nuo maro mirę žmonės palaidoti kapinių pakraštyje, atskiroje jų dalyje, kurią gyvieji pavadino Markapiais arba Maro kapeliais, aptvėrė lauko akmenų tvora ir pastatė joje mirusiųjų atminimui kryžius ir koplytėlę su šventųjų skulptūromis.
1771 metais Kretingos kaimas tebeturėjo 34 valakus ariamos žemės, kurią nuomavo 54 valstiečių šeimos. Kaimo žemių pakraštyje, prie Tenžės upelio, Prūsijos pasienyje buvo įsikūręs Zaštordų užusienis, kuriame gyveno Motiejus ir Juozapas Zaštordai ir Antanas Bertašius su šeimomis. Jie buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.
Kaime, prie vieškelio į Palangą, stovėjo užvažiuojamieji namai – smuklė. Į jos kiemą buvo įvažiuojama per vienus iš dviejų vartų. Šalia priemenės stovėjo ėdžios bei kartis arkliams pririšti. Smuklės pastatas buvo medinis, šiaudais dengtu stogu, iš tašytų rąstų surestomis sienomis. Smuklė turėjo 4 durys ant vyrių su sklendėmis ir užraktais bei 8 įstiklintus langus švino rėmuose. Joje buvo du kambariai ir keletas kamarų. Patalpas šildė 2 paprastų pilkų koklių krosnys. Viduje stovėjo 2 stalai ir 3 suolai, ant kurių susėsdavo į smuklę užsukę nuvargę keliauninkai.
1827 metais Kretingos kaime buvo 33 katalikų kiemai su 281 gyventoju, 1831 metais – 33 namai su 295 žmonėmis, 1846 metais – tik 26 dvaro prievolininkų sodybos su pastatais ir žmonėmis, o 1887 metais gyveno 396 katalikai.
XIX amžiaus pirmoje pusėje kaimo žemių šiaurinėje dalyje prie Akmenos upės įsikūrė Padvarių kaimas, kuriam pradžią davė valstiečiai Zoberniai. 1827 ir 1831 metais čia buvo 4 katalikų namai su 38 ir 41 žmogumi. 1870 metais 107 valstiečiai iš Kretingos ir Padvarių kaimų mokėjo grafui Gabrieliui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius už 1022 rėžius žemės.
XIX amžiuje Kretingos kaimas priklausė Ankštakių bendruomenei, o tarpukariu – Ankštakių seniūnijai.
XIX amžiaus pradžioje kaimo žemių pietvakarinėje dalyje, netoli sienos su Prūsija, buvusio Zaštordų užusienio žemėse grafas Platonas Zubovas įkūrė palivarką, kurį pavadino Platonavu. Šalia jo, kaimo žemių pietinėje dalyje buvo įrengta Rusijos imperijos pasienio sargybos užkarda, o ant kelio į Klaipėdą – sienos perėjimo punktas.
Spaudos draudimo metais Kretingos kaime veikė slaptosios lietuviškos mokyklos. Žinoma, kad 1885 metais rusai susekė mokyklą, kurioje valstietė Barbora Kardūnaitė mokė 10 vaikų.
XX amžiaus pradžioje šalia Platonavo palivarko įsikūrė Penkininkų kaimas. Jame ir Kretingos kaime, vadinamame jau Kretingsodžiu, 1920 metais gyveno 479 katalikai.
Lietuvos žemės reformos metu apie 1925–1927 metus Platonavo palivarkas išparceliuotas. Jo žemės iš grafų Tiškevičių nusavintos valstybės ir išdalintos kumečiams bei Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams savanoriams. Palivarko ir Penkininkų kaimo žemėse susiformavęs kaimas buvo pavadintas Geštautais (dokumentuose rašoma – Gestautai).
Žemės reformos metu prasiplėtė ir Padvarių kaimas. Prie jo priskirtos Akmenos kairiajame krante valstybės nusavintos Kretingos dvaro palivarko žemės, kurios taip pat išskirstytos kumečiams ir kariams savanoriams.
1923 metais Kretingos kaime buvo 100 ūkių ir 806 gyventojai, veikė pradžios mokykla.
Dar 1915 metais okupacinė vokiečių valdžia per Kretingos kaimo žemes nutiesė geležinkelio liniją Bajorai-Priekulė (Kuršo gubernija),Kretingos kaime 1924 metais pastatyta geležinkelio stotis (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys) sujungusią kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos geležinkelius. 1924 metais pradėjus tiesti Amalių-Kretingos geležinkelį, Kretingsodyje buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis, sudegusi Antrojo pasaulinio karo metu. 1932 metais buvo baigta tiesti Kretingos-Kužių geležinkelio linija, sujungusi Kretingą ir Klaipėdos uostą su laikinąja Lietuvos sostine Kaunu.
Išaugus Kretingsodžio (Kretingos kaimo) reikšmei, 1936 metais kaimas buvo prijungtas prie Kretingos miesto. Buvę svarbiausi keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos ir Šventosios gatvėmis, o nuo Klaipėdos gatvės link dvaro paupiu vedęs keliukas – dr. J. Basanavičiaus gatve. Prie miesto neprijungtos liko tik šiaurės vakariniame pakraštyje, už geležinkelio likusios žemės, kuriose po karo susiformavo dabartinis Kretingsodžio kaimas.
Taigi, per beveik penkių šimtmečių istoriją Kretingos kaimas (Kretingsodis) neteko didžiosios dalies savo žemių, kuriose dabar įsikūręs augantis Kretingos miestas ir Padvarių kaimas. Seną ir garbingą kaimo praeitį primena prie Akmenos upės dešiniajame krante išlikusios kaimo kapinaitės, vadinamos Maro kapeliais, kuriose rymo čia palaidotų kretingiškių atminimui pastatyta koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Imbarė

mbarės piliakalnis įrengtas Salanto ir Pilsupio santakoje. Tai vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių.

Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kr. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kr. išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.

Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.

Žmonės piliakalnį vadina Pilale, pasakoja apie jį legendas. Viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi). Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas, kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Po kiek laiko toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare (Imbare).

Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.

SALANTAI

Skaičiai ir faktai Salantų bažnyčia

* 1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.
* 1746-aisiais Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.
* 1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 14 mokinių.
* 1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio stiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose. 1997 m. pabandyta išmatuoti Salantų bažnyčios aukštį. Preliminariais duomenimis bokštai siekia apie 64-71 metrą.
* 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.
* Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. .nuolatinių gyventojų.



Sala untā!

Anot žmonių atminty išlikusio padavimo, taip esą sušukęs tūlas prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta ir kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.

Šiandien prašalaitis, keliaudamas pro Salantus, tikrai turi kur akį paganyti. Miestelį vaizdingomis kilpomis supa Salanto upė. Čia kaip reta kur kitur įspūdingai ir natūraliai dera žmogaus kūryba ir gamtos tvariniai.

Kiekvienas apsilankymas Salantuose – galimybė sutikti senus salantiškius, šiltus ir kiek nežemaitiškai atvirus. Pabūni su jais, jų artimaisiais, užvedi šneką ir… Vienas po kito atgyja gyvi praeities miestelio eskizai, į nebūtį išėjusių žmonių portretai ir atsiveria šio pajūrio klimato užgrūdintų žmonių autentiška patirtis. Klausaisi tų pasakojimų ir savaime tau ima aiškėti tų apylinkių žmonių gyvenimo būdas, pasaulėjauta, vertybės, bendri miestelėnų bruožai. Palaipsniui pradedi jausti ir paties miestelio gyvenimo dvasią.Orvydų muziejuje sodyboje

Apie čia gyvenusius ir gyvenančius žmones savaip, tačiau iškalbingai pasakoja miestelio kapinės. Jos „ilgosios” gatvės gale – tarsi užbaigia ją. Čia nėra apleistų kapų, čia gėlės visada žydi. Išėjusiųjų miestas… Išėjusių, bet neužmirštų...

Daug čia ir tokių, kuriuos žino ne tik Salantai. Šiose kapinėse atgulė kelios akmentašių Orvydų kartos: senelis Jonas, tėvas Kazimieras, sūnus Vilius. Pasakoja, kad pastarojo kapą itin dažnai lanko iš kitur atvykusieji – jie ateina tiesiog pabūti, akimirkai sustoti. Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda…” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Jis svajojęs apie didesnį žemės plotą, parką, iš visų pusių apkastą kanalu. Jo gyvenimas buvo kūryba, o kūryba tapo gyvenimu. Vilius buvo akmens žmogus. Tie, kurie yra matę jį dirbantį, žino, kad dar nepalietęs akmens jis jau būdavo jam įkvėpęs dvasią – žinodavo, ką iš jo sukurs. Prieš pradėdamas kalti, jis akmenį kaip gyvą paglostydavo, o bedirbdamas dažnai netikėtai stabtelėdavo ir imdavo melstis… Jis akmenį savaip įdvasindavo, tarsi sušildydavo jį.

V. Orvydas prakalbino akmenį, tą patį, kuris taip sunkiai pasiduoda žmogaus rankoms, ir pats tapo tarsi kokia akmens metafora: sunkiai suprantamas, prieinamas, todėl daugelio ir nepažintas.

– Kol kas nors „nepakurdavo” po Viliaus padais ugnelės, tol jis tylėdavo. Viską savyje pergyvendavo, – prisimena Salantų altarista Brunas Bagužas.

Viliaus senelis Jonas Orvydas dirbo dedant Salantų neogotikinės bažnyčios pamatus. Ši bažnyčia pastatyta iš pačių salantiškių lėšų, o darbams vadovo tuometinis Salantų klebonas Prelatas Pranas Urbonavičius.

Bažnyčia, kuri iškilo buvusio Salantų dvaro sodo kalne, matyti iš tolo. Didinga ji, tad nieko nuostabaus, kad senieji, sugrįždami prisiminimais į vaikystę, pasakoja, kad tada jiems, skubant į miestelį iš aplinkinių kaimų, bažnyčia atrodydavusi tarsi dviragis velnias. Šis didingas, orus ir kartu paprastas statinys ir šiandien yra didžiausias salantiškių pasididžiavimas.

Kita visų čia žinoma ir lankoma vieta – Gaidkalnis ir Gaidžio koplyčia. Visa tai pačioje Salantų pašonėje. Aplinkui – didžiuliai laukai. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Apie šią vietovę yra įvairių pasakojimų, padavimų. Ji susijusi ir su įvairiausiais prietarais. Du viduriniosios kartos salantiškiai tarsi susitarę man pasakojo du panašius nutikimus. Prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, jie slapta droždavo prie Gaidžio kalno. Čia jį triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės… Būk tai ir padėdavo.

Kaip brangias vaikystės vietas salantiškiai mini Alkos, Mensarėjės kalnus, Kregždinkalnį. Visus juos senieji dar savo vaikystėje aplakstę. Kregždinkalnis anksčiau garsėjęs kaip žibučių karalija.Orvydų muziejuje - sodyboje

Miestelio centrinėje dalyje prieš karą daugiausiai gyvenę žydai. Jie turėję sinagogą, salantiškių „šoule” vadinamą. Žydų šeimose dažnai jauni žemaičiai dirbdavę. Čia tarnavusias merginas vadinę „žydmergėmis”. Senųjų salantiškių atmintyje išliko žydų papročių fragmentų. Rūta Bartkienė prisimena savo mamos pasakojimą apie tai, kaip ši mačiusi žydus, susirinkusius prie Salantų dvaro tvenkinių, savo kišenes bekratant. Atseit, jie tikėję, kad taip simboliškai atsikratoma nuodėmių, blogų darbų. Dauguma senųjų salantiškių žydus atsimena kaip protingus, apsukrius ir uždarus žmones. Tuo tarpu miestelyje iki I-ojo pasaulinio karo užupyje gyvenę vokiečiai garsėjo kaip geri daržininkai. Jau tada jie auginę agurkus. Likimas į Salantus buvęs atvedęs ir čeką. Kapinėse, ant ąžuolinės skulptūros, vaizduojančios vaidilą su kanklėmis, užrašyta Jozefo Mašeko pavardė. Paminklinis užrašas pasakoja apie šio dirigento pasišventimą Lietuvos muzikinei kultūrai, jo ryšius su M. K. Čiurlioniu. Kas sieja Salantų miestelį ir šį žmogų? Apie tai papasakojo senas Salantų muzikantas, 87-erių metų Steponas Jonušas. Jo tėvukas, taip pat muzikantas, pažinojo J. Mašeką, kartu su juo grojo. O Mašeko būta talentingo ir darbštaus žmogaus. Jį, devyniolikametį, vadovauti Rietavo orkestrui buvo pasikvietęs pats kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Į Salantus J. Mašekas pateko po Oginskio mirties, po to, kai Rietavo orkestras iširo. Taip J. Mašekas tapo Salantų dvaro prižiūrėtoju. Čia gyvendamas pradėjo vargonauti bažnyčioje, vadovavo chorui. Salantuose jis sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio. Mirė 1927 m.

Pravažiavus senąjį Salantų malūną, anapus Salanto, išlikęs ilgas trobesys, salantiškių „amerika” vadinamas. Apie tai, kad šiame name anksčiau yra buvusi karčema ir nakvynės namai (todėl ir „Amerika”), žino dažnas. Na, o štai nuo seno čia, Padvaralio gatvėje, gyvenę žmonės prisimena savo tėvų pasakojimą, kaip čia, į karčemą, po I-jo pasaulinio karo atvažiuodavę žmonės salantiškius darbams į Ameriką verbuoti. Esą iš atėjusių jaunų vyrų išsirinkdavę tik stipriausius, geriausius ir išsiveždavę. Praėjus kuriam laikui Salantuose atsiradę amerikoniškos kultūros pėdsakų: iš Skuodo ir Platelių keliui pasukus į Salantus, iškilo kiek keistokos formos namas – tokį lygiagretainį pastatą retai kur pamatysi. Šio namo pirmasis šeimininkas buvęs Amerikoje kurį laiką gyvenęs salantiškis – amerikonas Kazimieras Jakštas. Šalimais gyvenanti Jakšto giminaitė pasakojo, kad į Ameriką jis kaip ir daugelis tais laikais buvęs išvažiavęs pinigų užsidirbti. Užsidirbo ir panoro Salantuose tokį namą pasistatyti, kokio niekas kitas neturi. Dirbdamas Argentinoje nusižiūrėjo keistos išvaizdos namą ir jo projektą pasiuntė į Salantus, kad meistrai ir jam tokį suręstų. Vieniems namas atrodęs labai įmantrus, kitiems nei šioks, nei toks. Patys šeimininkai skundęsi, kad tokios neįprastos formos kambariams niekaip negali baldų pritaikyti. Taip namas pridaręs rūpesčių ir pačiam jo savininkui. Užkalbintas dabartinis jo gyventojas pasigyrė, kad lig šiol šis Salantų statinys – gal vienintelis toks Lietuvoje. Šio namo šeimininką salantiškiai ir dabar tebeprisimena. Jis esą vienintelis po Salantus anuomet vaikščiodavęs naujoviškai „amerikoniškai” sukantuotomis kelnėmis: buvusios jos nusiūtos išilginėmis siūlėmis. Modernizmas pasiekė Salantus, o pasiekęs stebino miestelėnus…

Na, o garbingo amžiaus Gapanavičius didžiuojasi ir vertina Salantų apylinkėse savo paties surinktas senienas: buities rakandus, liaudies meno kūrinius, archeologinius radinius. Jo namuose-muziejuje – senoji mūsų kultūros kalba. Čia gyva daiktuose įkūnyta praeitis. Kiekvienas daiktelis turi savo nepakartojamą istoriją, kiekvienas yra savaip gyvas jį atradusiam, išsaugojusiam šeimininkui. Atvirumo valandėlę jis ištaria:

– Ka pavargsto, ka unt dūšės kas īr prastā, ateino če pabūtė. Ė vėsa bluogoma kāp su ronko nujēm… Anėi mon kap žmuonės…

Tokie jie, senieji salantiškiai, kuriuos sutikau, apie kuriuos girdėjau, turtingi dvasia ir prisiminimais.

Parengė Vaida Vaitkutė

ŠATEIKIAI

Parengė Danutė Mukienė

Miestelis įsikūręs prie Blendžiavos upelio. Rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė minima jau 1594 m. Apie dvarą pirmosios žinios pasirodė XVII a. Iki mūsų dienų išliko keletas dvaro pastatų, dalis parko. Jie kartu su 1875 m. pastatyta Šv. Morkaus bažnyčia – architektūros paminklai.

*

1558 m. privilegija Žygimantas Augustas Šateikius padovanojo Jokūbui Laškovskiui. Vėliau dvaras kurį laiką priklausė Erazmui Skolvydui. Jis dvarą pardavė Barborai Konarskytei-Šverinienei. 1661 m. Šverinai Šateikius užstatė Broel-Pliateriams, o po to dvaras atiteko Sapiegoms. Iš Sapiegų Šateikių dvarą Pliateriai atsipirko 1717 m. Iš pradžių Šateikius valdė Andrius Broel-Pliateris, o XVII a. antroje pusėje – Kariolanas Broel Pliateris. XIX a. pradžioje senieji Šateikių rūmai jau buvo perstatyti. Šateikių rūmų ansamblis tada jau garsėjo puikiu sodu, 5 ha dydžio parku, kuriame buvo daug retų augalų. Garsėjo oranžerija, parką puošė tvenkiniai, skulptūros. Rūmuose buvo įrengta paveikslų galerija, koncertams skirta salė. Į svečius šeimininkaindažnai kviesdavosi Plungės, Rietavo kunigaikščius.
*

Pliateriai Šateikiuose šeimininkavo iki 1940 m.
*

Iki mūsų dienų išliko tik keletas buvusio dvaro pastatų, parkas. Bene labiausiai šią vietovę palietė užmarštis. Nedaug kas Šateikiuose plačiau begali papasakoti ir apie savo miestelio istoriją, dvarą...
*

Šalčiu, vietinių žmonių abejungumu dvelkia kasmet vis labiau nykstantis senasis Šateikių parkas. O juk visa tai – pačiame miestelio centre, šalia bažnyčios. Beje, pirmoji Šateikių bažnyčia iškilo 1716 m., dabartinė pradėta statyti 1861 m., užbaigta 1875 m. (architektas Tyšeckis, fundatorius Pranciškus Pliateris). Šioje bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.
*

Šiuo metu Šateikiai mažai kuo skiriasi nio kitų Žemaitijos miestelių.
*

Dvaro pastatai gerokai sunykę. Buvusios dvaro oranžerijos pastate gyvena žmonės, dvaro centrinių rūmų šeimininkai paskutiniais metais dažnai keitėsi, dažnai pastatas jų ir visai neturėdavo. Įspūdingiausias vis dar – Šateikių parkas. Tvarkomas jis pribėgamai, tačiau vis dar skleidžia praėjusių laikų didybę. Greta – puiki miestelio bažnyčia, ta pati, kuri bendram gyvenimui sujungė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir rašytoją Sofiją Kymantaitę.

Kurlianskaja gubernija
Lietuva carines rusijos sudėty.

Žemaičių seniūnija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žemaičių seniūnija (lot. Capitaneatus Samogitiae, lenk. Starostwo Żmudzkie) – LDK adm. vienetas 1409/ 1411-1795 m. Apėmė LDK (ir etninės Lietuvos) šiaurės vakarų dalį; nuo XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos juridinis statusas iš esmės nesiskyrė nuo LDK vaivadijų juridinio statuso. Herbas – juoda meška raudoname lauke.
Istorija

Plačiau žr. straipsnyje Žemaitija

Maždaug iki XIV a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių sandūros būsimos Žemaičių seniūnijos teritorija (istorinės Žemaitijos dalis į vakarus nuo Nevėžio, įskaitant dab. Užnemunės šiaurės vakarų kampą; plotas ~23 tūkst. km²) priklausė Žemaičių kunigaikštystei, vėliau – Trakų kunigaikštystei; 1259-1260, 1398-1401 ir 1404-1409 m. tą pačią teritoriją bent oficialiai valdė Vokiečių ordinas.

Žemaičių seniūnija (XV-XVII a. šaltiniuose ji minima ir kaip „Žemaičių žemė“) buvo sudaryta 1409 ar 1411 m., žemaičių sukilėliams atkovojus iš kryžiuočių pastariesiems Vytauto 1404 m. Racionžo sutartimi užrašytą istorinės Žemaitijos dalį. Seniūnijos siena su Prūsija nustatyta 1422 m., sudarant Melno taiką, o siena su Livonija – 1426, 1473, 1529 ir 1541 m.

1441 m. didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis ėmė tituluotis ir Žemaičių kunigaikščiu, – todėl nuo to laiko iki 1795 m. Žemaičių seniūnija dažniau vadinta „Žemaičių kunigaikštyste“.

Po ATR III padalijimo (1795 m.) didžioji Žemaičių seniūnijos dalis atiteko Rusijai, o kairiajame Nemuno krante buvęs seniūnijos pietryčių kampas – Prūsijai.
Administravimas

[taisyti] Institucijos

Iki XVI a. 7-ojo dešimtmečio seniūnijos administraciją sudarė Žemaičių seniūnas, Žemaičių kaštelionas, Žemaičių maršalka, Žemaičių karuža, Žemaičių kunigaikštystės pilies teismo teisėjas ir to paties teismo raštininkas; valdant Žygimantui Augustui greta šių pareigybių dar įvestos Žemaičių pakamarės ir Žemaičių kunigaikštystės žemės teismo teisėjo, pateisėjo bei raštininko institucijos.
Žemaičių seniūnija Abiejų Tautų Respublikoje

ATR Senate Žemaičių seniūnijai dar atstovavo Žemaičių vyskupas. Žemaičių krašto seimelis į ATR Seimą deleguodavo tris, o į Lietuvos Tribunolą – keturis (du į rusėniškąją ir du į lietuviškąją sesiją) seniūnijos atstovus. Į ATR Seimą deleguoti seniūnijos atstovai nuo kitų LDK sričių atstovų skyrėsi raudonais kontušais su žydrais apvadais.
Seniūnas

Plačiau žr. straipsnyje Žemaičių seniūnas

Pirmieji žinomi Žemaičių seniūnai (Rumbaudas Valimantaitis ir kt.) buvo paskirti grynai LDK nuožiūra, tačiau po 1440-1441 m. žiemos įvykių (Žemaičių seniūnijos bajorų maišto prieš LDK centrinę valdžią) Žemaičių seniūną, savo pareigas paprastai eidavusį iki gyvos galvos, Ldk skirdavo tik iš seniūnijos seimelio pasiūlytų kandidatų.

Žemaičių seniūnas, kuris turimais įgaliojimais prilygo LDK vaivadoms, buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas Žemaičių seniūnijoje, šios seniūnijos bajorų vadas ir seniūnijos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, taip pat LDK Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. – ATR Senato nuolatinis narys. Jo kompetencijai buvo priskirti Žemaičių seniūnijos administracijos, teismo ir karo reikalai. Be to, jis rūpinosi seniūnijos miestų bei miestelių saugumu, jų vidaus tvarka, kontroliavo juose prekių kainas, matus ir saikus. Žemaičių seniūno jurisdikcijai priklausė ir seniūnijos miestų bei miestelių žydų bendruomenės[1].
Centras

Svarbiausias seniūnijos administracinis centras (Žemaičių seniūnų rezidavimo vieta) iš pradžių buvo Kražiai, nuo 1535 m. iki XVI a. pab. − Kėdainiai, nuo XVII a. pr. − Raseiniai.

Seniūnijos seimelis rinkdavosi Kražiuose, Vilkijoje arba Kėdainiuose, nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio – dažniausiai Raseiniuose. Nuo 1764 ir 1791 m. teisę rinktis į savo seimelius taip pat turėjo Raseinių, Telšių ir Šiaulių reparticijų (likusios LDK dalies pavietams prilygusių teisminių bei bajorų savivaldos teritorijų; nuo 1793 m. vadintos „žemėmis“) bajorai.

[taisyti] Suskirstymas

Dar iki XVI a. vidurio nusistovėjo seniūnijos skirstymas į dvidešimt devynis tijūnų administruojamus valsčius, kurie nuo XVII a. buvo vadinami „pavietais“[2] (kartais vienas tijūnas administruodavo kelis Žemaičių seniūnijos valsčius), kurių administracinių centrų funkcijas atliko Ariogala, Beržėnai, Biržinėnai, Didieji Dirvėnai, Mažieji Dirvėnai, Gandinga, Josvainiai, Karklėnai, Karšuva, Kražiai, Medingėnai, Pajūris, Palanga, Patumšiai, Pavandenė, Plateliai, Raseiniai, Rietavas, Šiauduva, Šiauliai, Telšiai, Tendžiogala, Tverai, Užventis, Veliuona, Viduklė, Viešvėnai, Vilkija ir Žarėnai (iš XV-XVI a. šaltinių žinomi Žemaičių seniūnijos Jurbarko, Kaltinėnų, Kelmės, Pašilės, Skirsnemunės ir Žąsyčių valsčiai buvo panaikinti 1537 ar 1538 m.).

Iki 1764 m., t. y. iki Telšių reparticijos (amžininkų vadinta ir „Telšių pavietu“) sudarymo seniūnija skirstyta tik į labai nevienodo dydžio valsčius (dalis tų valsčių dar skirstyti į vad. traktus), o nuo 1764 m. – taip pat į 2 (Raseinių ir Telšių) reparticijas (1775 m. Telšių reparticijos centras perkeltas į Šiaulius). 1791-1795 m. Žemaičių seniūniją sudarė jau 3 (Raseinių, Šiaulių ir Telšių) reparticijos (žemės) ir 29 valsčiai.


1667 m. Žemaičių seniūnijoje buvo 3978 bajorų dūmai (plačiau žr. Žemaitijos bajorai 1667 m.).

1790 m. seniūnijoje gyveno per 327 tūkst. žmonių, seniūnijos teritorijoje tada buvo 120 miestų ir miestelių.

[taisyti] Miestai

XV a. pabaigoje – XVIII a. Magdeburgo miesto teises turėjo šios Žemaičių seniūnijos gyvenvietės[3]:

* Akmenė
* Ariogala
* Baisogala
* Gargždai
* Joniškis
* Josvainiai
* Jurbarkas
* Kėdainiai
* Kretinga
* Kvėdarna
* Palanga
* Plateliai
* Plungė
* Raseiniai
* Rietavas
* Skirsnemunė
* Skuodas



* Sudargas
* Šakyna
* Šiauliai
* Šventoji
* Telšiai
* Tryškiai
* Vainutas
* Varniai
* Veiviržėnai
* Veliuona
* Viekšniai
* Vilkija
* Virbalis
* Vladislavovas
* Žemaičių Naumiestis
* Žagarė
* Žvingiai

XVII a Lietuvos valsčiai

XVII a Lietuvos valsčiai

ŽEMAIČIŲ VALSTIEČIŲ PRIEVOLIŲ SURAŠYMAS 1537 IR 1538 M.

Antanas Tyla

Šiame leidinyje skelbiamas akademiko Konstantino Jablonskio [1892–1960] spaudai parengtas istorijos ir kitoms mokslo šakoms svarbus XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo šaltinis – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui tiesiogiai pavaldžių Žemaičių žemės valsčių valstiečių ir miestelėnų prievolių 1537 ir 1538 m. surašymas, kurio originalas yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje1. Šis surašymas tiesiogiai susijęs su to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus bei užsienio politikos raida, jos pokyčiais ir iškilusiais poreikiais griežtinti mokesčių mokėtojų, karo prievolininkų ir gyventojų kitų prievolių valstybei apskaitą ir kontrolę, kurti kadastrą.
Žemaičių žemė XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais išgyveno reformų ir socialinės įtampos laikotarpį. Jas paskatino kelios priežastys2. Čia apsistosime tik ties pagrindinėmis, tiesiogiai susijusiomis su šio skelbiamo šaltinio atsiradimu. Surašymas buvo atliktas po Žemaitijos seniūno teisių pakeitimo, valsčių tiesioginės priklausomybės perskirstymo tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir seniūno, po mokesčių, prievolių, seniūno, tijūnų ir vietininkų išlaikymo reformos.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio nurodymu XVI a. 3–4 dešimtmečiais vykę gyventojų ir jų prievolių surašymai nebuvo visai naujas dalykas. Vilniaus seimas, 1507 m. svarstydamas karo su Maskva ir karo tarnybos atlikimo sugriežtinimo reikalus, vasario 2 d. nutarė, kad „ponai tarėjai, kunigaikščiai, žemininkai, našlės ir visi bajorai savo dvaruose turi surašyti visus savo žmones ir prisiekus sąrašus jo mylistai valdovui atiduoti“. Pagal juos valdovas numatė skirti „tarnybą“ valstybei. Seime dalyvavusieji sutiko, kad iš jų žmonių būtų renkama sidabrinė: po 6 gr. nuo jaučių žagrės, po 3 gr. nuo arklio žagrės ir po 3 gr. iš turinčių tik žemę3. Šis karo reikalams skirtas mokestis panašiu principu buvo renkamas ir anksčiau4. Be valdinių ir jų turimų jaučių ar arklio traukiamų plūgų surašymo tai patikrinti buvo neįmanoma. Matyt, iki minėto seimo remtasi pasitikėjimu be reikalingos apskaitos. Po 1508–1509 m. seimo į Žemaitiją surašymui buvo pasiųsti Bogdanas Korova ir Fedka Kochonas5. Jų surašymo duomenys nėra žinomi. Tokie pat surašymai vyko Vilniaus ir Trakų vaivadijose. 1514 ir 1518 m. seimuose buvo nutarta mokėti pagalvę, kuri turėjo būti renkama nepriklausomai nuo amžiaus iš abiejų lyčių valstiečių ir bajorų bei pareigūnų6. Be to, Vilniaus seimas 1528 m. gegužės 1 d. nutarė surašyti Lietuvos visuotinio šaukimo kariuomenę. Pašaukus visi bajorai turėjo patys ginkluoti atvykti ir nuo 8 tarnybų atsivesti po karį. Visuotinio šaukimo surašymo duomenys, tarp jų ir Žemaitijos, yra išlikę ir paskelbti7.
Karo prievolės atlikimui patikrinti, pašauktinių kariuomenės kiekiui nustatyti ir teisingai mokesčius paskirstyti buvo nutarta surašyti privačius dvarus ir valsčius. Tais metais buvo numatytas surašymas ir Žemaičių žemėje. Buvo numatyta ir surašymo tvarka. Kaip matyti iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1528 m. rugpjūčio 29 d. rašto jam priklausančių valsčių tijūnams, tam tikslui tų metų rudeniop į Žemaitiją buvo pasiųsti valdovo sekretorius, Skirsnemunės laikytojas Stanislovas Skopas ir dvariškis žemaitis Jonas Orvidas. Žemaičių seniūnas turėjo kiekvienoje tijūnystėje paskirti po du pasitikėjimą turinčius bajorus, kurie kartu su raštininku surašytų visus bajorų dvarus, jų valdytojus, jiems priklausančias valdinių tarnybas, jų dūmus, valdinius, jų jaučių bei arklių žagres ir visą turtą, taip pat visus prievaizdysčių žemininkus, kiaunininkus, lažininkus, miestiečius, klebonų valdinius, tuščias žemes, pažymėti žmonių padaugėjimą ar sumažėjimą. Valdovui priklausančių valsčių tijūnai buvo įpareigoti dalyvauti surašyme, pristatyti surašinėtojams valsčiaus pareigūnus – prievaizdus ir vietininkus – ir kartu su tais dviem bajorais bei raštininku priimti priesaiką iš kiekvieno pateikusiojo žinias apie valdinius dėl tų žinių teisingumo. Tijūnai sąrašus turėjo pateikti Žemaičių seniūnui ir prisiekti, kad nieko nenuslėpė. S. Skopas ir J. Orvidas buvo įpareigoti viską surašyti ir žinias pristatyti valdovui8. Tų metų surašymo duomenys nėra išlikę.
Be to, jau anksčiau Žygimantas Senasis pasiuntė į Žemaitiją maršalą, Medininkų bei Pervalko laikytoją Koptį Vasiljevičių, sekretorių S. Skopą bei dvariškį Andrių Mackavičių [Mackovičių] ir įpareigojo juos surašyti visų valdovo ir seniūno valsčių „visus tenykščius mūsų žmones, keliuočius ir lažininkus, ir kiaunininkus, ir tuščias žemes, taip pat visus mokesčius ir pajamas“, kurias mokėjo ir duodavo ankstesniam seniūnui, tijūnams ir jų pareigūnams9. Surašymas buvo atliktas, bet irgi neišliko. Jo duomenys buvo panaudoti prievolėms patikslinti, nes po surašymo paaiškėjo, kad Žemaitijos valdiniai seniūno, tijūnų ir vietininkų labai engiami10.
Tokia padėtis ilgainiui susiklostė Žemaičių seniūnui Stanislovui Kęsgailai [mirė 1527 m. pradžioje] valdant. Seniūnu jis išbuvo daugiau kaip 40 m. [1486–1527]. Tai buvo iškiliausias iš Kęsgailų Lietuvos valstybės veikėjas. Jo įtaką Lietuvos valstybėje rodo ir tai, kad jis, būdamas Žemaičių seniūnu, tuo pat metu užėmė kitas svarbias valstybines pareigas: 1499–1522 m. buvo Trakų kaštelionas, 1522–1527 Vilniaus kaštelionas, 1501–1503 m. Lietuvos etmonas11. Jo politinis autoritetas ir ilgametės seniūno pareigos nulėmė, kad Žemaitija jam tapo lyg dalinė kunigaikštystė. Naudodamasis iš pirmtakų paveldėtomis teisėmis, jis pats skyrė ir atleidinėjo tijūnus, dalijo žemes. Per jo rankas ėjo visos Žemaičių žemės pajamos. Jo savarankiškumas ir savivaldystė varžė Žemaitijos bajorų teises ir jie reiškė nepasitenkinimą. Neparanku tai buvo ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, ypač valstybės turtų centralizavimu ir iždo pajamomis susirūpinusiai didžiajai kunigaikštienei, karalienei Bonai12. Žemaitijos ponai, tijūnai ir visi bajorai, remdamiesi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1441 m. privilegija13, pasiskundė valdovui dėl Stanislovo Kęsgailos savarankiško tijūnų skyrimo bei jų kitų teisių pažeidimo ir prašė atkurti ankstesnių valdovų duotas jiems teises, kad juos tijūnais skirtų pats didysis kunigaikštis, o ne seniūnas. 1522 m. Vilniaus seime Lietuvos Ponų taryba svarstė jų skundą. Kęsgaila paaiškino, kad jo pirmtakai ir jis pats iki tol tijūnų „skyrimą patys turėjo“, išskyrus 4 dvarus – Josvainių, Skirsnemunės, Vilkijos, Veliuonos, – ir Šiaulių valsčių, kurie buvo pavaldūs didžiajam kunigaikščiui. Seniūnas pažymėjo, kad niekas iki šiol dėl tokios tvarkos nesiskundė. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Ponų taryba, atsižvelgdami į seniūno nuopelnus valstybei, buvusią tradiciją ir kad niekas iki tol dėl to nesiskundė, tijūnų skyrimą, išskyrus nurodytus dvarus, paliko seniūnui14. Valdovas gynė seniūną, nors žemaičiai už jų prašymo parėmimą esą siūlę jam didelius pinigus15. Tais pat metais tijūnai ir visi bajorai skundėsi, kad seniūnas jiems draudžia naudotis miškais, upėmis, ežerais, pats skiria ir be priežasties atleidinėja tijūnus, kad jo vietininkai su žmonomis, vaikais ir daugeliu tarnų valsčiuose daro pasėdžius, kad jie savo reikalams ima po 20–30 pastočių16.
Mirus Stanislovui Kęsgailai, seniūnu Žygimantas Senasis 1527 m. balandžio 28 d. privilegija paskyrė jo sūnų, „iš tos Žemės kilusį“ irgi Stanislovą Kęsgailą [1500–1532]17. To prašė pats Žemaičių seniūnaitis, Žemaičių ponai, tijūnai ir visa bajorija bei didžioji kunigaikštienė Bona su sūnumi Žygimantu Augustu. Privilegijoje buvo aukštai įvertinta jo tėvo ištikimybė ir nuopelnai valstybei bei valdovui. Turėdamas tai galvoje ir prašančiųjų motyvus, valdovas patenkino prašymą. Tačiau perduodamas naujajam seniūnui Žemaitiją, Žygimantas Senasis pakeitė jos valdymą ir, išskyrus teismą, apribojo seniūno tiesioginį administravimą didelėje dalyje valsčių. Be aukščiau minėtų 4 dvarų [Josvainių, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos] valdovas į tiesioginį savo valdymą iš seniūno perėmė dar 15 valsčių ir dvarų: Ariogalos, Beržėnų, Biržinėnų, Dirvėnų, Gandingos, Kaltinėnų, Karšuvos, Pajūrio, Pašilės, Rietavo, Šauduvos, Telšių, Tverų, Užvenčio ir Viešvėnų.
Seniūnui buvo palikta 10 valsčių: Jurbarko, Karklėnų, Kelmės, Kražių, Medingėnų, Patumšių, Pavandenės, Tendžiogalos, Viduklės ir Žarėnų. Juose buvo maždaug apie dešimtadalį Žemaitijos valstiečių18. Žygimanto Senojo 1529 m. spalio 21 d. nuostatuose visiems Žemaitijos valdiniams prie valdovui pavaldžių valsčių dar priskirtas anksčiau buvęs užstatytas Stanislovui Kęsgailai Jurbarko valsčius, bet neminimi Kaltinėnų ir Pašilės valsčiai19. Šitoks Žemaitijos valsčių administravimo padalijimas tarp didžiojo kunigaikščio ir seniūno išliko ilgą laiką.
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, 1527 m. skirdamas Stanislovą Kęsgailą seniūnu, įpareigojo jį švelniai elgtis su valdovo valdiniais, neskriausti, „bet kokių naujovių neįvedinėti“, o valdyti pagal papročius ir Žemaitijos žemės privilegijas20. Iš surašinėtojų Kopčio, S. Skopo ir A. Mackavičiaus sužinojęs apie valdinių engimą, jų bėgimą iš namų ir atsirandančias tuščias žemes, didysis kunigaikštis išsiuntinėjo savo valsčių tijūnams ir laikytojams nuostatus21, kuriais panaikino pasėdžius, atleido valstiečius nuo iki tol duotų rinkliavų ir mokesčių, o vietoj to įvedė žagrės mokestį: nuo jaučių žagrės 15, nuo arklių žagrės 7,5 grašio. Neturintys nei jaučių, nei arklių, vien už žemę turėjo mokėti po 5 gr.22 Šie mokesčiai buvo laikini, iki valstiečiai atsigaus po juos išsekinusių prievolių. Po dvejų metų jie buvo dvigubai padidinti. Be to, buvo palikti iš seno valdovui tenkantys kiaunių, karčemų mokesčiai ir kitos pajamos. Tijūnai buvo įpareigoti rūpintis pajamomis: steigti miestus, turgus, karčemas, giriose būdas. Jie taip pat turėjo rūpintis spręsti valdinių bylas.
Žygimanto Senojo 1529 m. Žemaitijos Nuostatuose visos anksčiau seniūnui, tijūnams ir vietininkams priklausiusios prievolės valdovo valsčiuose buvo perduotos valdovui, o jiems paskirtas sunormintas išlaikymas pinigais ir natūra, renkamais iš valstiečių tarnybų, apriboti tijūnų važinėjimai po valsčių prievolių rinkimo tikslais, paskirti teismo terminai, baudos turėjo būti ne tiesiogiai imamos, bet surašomos. Kartu buvo sumažinta piniginė rinkliava iš valdovui priklausiusių kiaunininkų, panaikinta prievolė dirbti seniūno ar kitų pareigūnų dvaruose, tačiau padidintos kitos prievolės. Visa tai turėjo užtikrinti didesnes pajamas valdovui, tačiau kartu saugojo valdinius nuo pareigūnų savivalės.
Kaip ir visada, reforma vyko vangiai. Didysis kunigaikštis, 1530 m. siųsdamas į Žemaitiją raštininką A. Mackavičių, laiške tijūnams rašė, kad ateina žinios, „jog jūs mūsų įsakymo ir tų nuostatų visai nesilaikote“, kad nė vienas valdovui visų mokesčių nesumoka, valdinius engia, ne pagal nuostatus iš jų reikalauja, dėl to pastarieji iš savo namų bėga. Tvarkai įvesti A. Mackavičius turėjo surašyti ir tikrinti visus mokesčius, muitus, rinkliavas, pajamas iš ežerų, upių užtvarų žuvims, girių, prekybos mišku, sutvarkyti bylų sprendimą seniūno teisme, kad padarytos skriaudos būtų atlygintos, baudos surašytos ir jų sąrašai pristatyti valdovui. Raštininkas pats turėjo visą surinktą žagrės mokestį atiduoti į iždą. Be to, jis privalėjo du kartus per metus [po Žolinės ir po Šv. Kalėdų] apvažiuoti visus valdovo valsčius bei dvarus ir patikrinti paminėtas naudmenas, prievoles, ar nėra skriaudžiami valdiniai reikalaujant iš jų ne pagal nuostatus. Tuo metu jį ir jo tarnus tijūnai turėjo visiškai išlaikyti ir už darbą kiekvienas valsčius turėjo sumokėti po rublį grašių23. Kitu raštu dėl A. Mackavičiaus pasiuntimo į Žemaitiją tikslo buvo pranešta Josvainių, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos laikytojams24.
A. Mackavičius savo sudėtingas valdovo iždo revizoriaus Žemaitijoje pareigas pradėjo eiti tuo laiku, kai sustiprėjo valstiečių ir bajorų nepasitenkinimas reforma, ją vykdančiais tijūnais. Jau keleri metai vyko neramumai, priešinimasis tijūnui Ariogalos valsčiuje25. Su tijūno pareigūnu susidorojo Mažųjų Dirvėnų valsčiaus valstiečiai26. 4-ojo dešimtmečio viduryje, K. Jablonskio tvirtinimu 1536 m. spalio mėn. gale, prasidėjęs valstiečių sukilimas apėmė kelis valdovui tiesiogiai priklausančius valsčius: Telšių, Viešvėnų, Biržinėnų, Tverų ir galbūt Gandingos27. Sukilimas buvo jėga nuslopintas, matyt, seniūno nurodymu. Didysis kunigaikštis, susirūpinęs kilusiais neramumais, 1536 m. rugsėjo 18 d. pasirašė pakartotinai Žemaitijos tijūnams pasiųstus 1529 m. nuostatus28, pasiuntė į Žemaitiją Anykščių ir Ukmergės vietininką Kmitą Kuncevičių išsiaiškinti sukilimo priežastis, tijūnų nusižengimus nuostatams, žadėdamas juos už tai bausti aukščiausia bausme29.
Žygimantas Senasis savo privilegijoje, kuria A. Mackavičių paskyrė Žemaitijos valsčių valdiniams surašyti, smulkiai nenurodė, kaip tas surašymas turi būti vykdomas. Tačiau 1534 m. lapkričio 20 d. rašte dėl sidabrinės rinkimo didžiojo kunigaikščio valsčiuose valsčių laikytojus taip įpareigojo atlikti surašymą: „Ir todėl įsakome tau, kad pats su to pavieto vėliavininku žemininkus ir visus mūsų pavaldinius, kurie tame paviete turi savo žemės turtų, kiekvieną surašytumėte vardu į registrą, ir jų žmones taip pat surašytumėte taip pat kiekvieną vardais ir kiek kuris turi žagrių, ir visa tai pakankamai surašę, pagal tuos registrus tą mūsų mokestį išrinktumėte“30.
XVI a. 4–5 dešimtmetyje Žemaitijoje pasikeitė keli seniūnai, keitėsi žemėvaldos pasiskirstymas. 1532 m. mirė 5 metus seniūnu pabuvęs Stanislovas Kęsgaila. Po jo mirties seniūno tijūnai pradėjo savavaliauti, skriausti valdinius. Jo turtų globėju tapo sesers Barboros vyras Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis, o seniūnu, žemaičiams prašant, su Kęsgaila ir Zaberezinskiu susigiminiavęs Trakų kaštelionas Petras Kiška [m. 1534 m.]31. Jam mirus, seniūnu tapo taurininkas Jonas Radvila [m. 1542 m.]. Kęsgaila testamentu trečdalį savo nekilnojamojo turto užrašė Žygimantui Augustui ir tuo remiantis Platelių, Palangos, Kretingos ir Gargždų valdos buvo perduotos Bonai32. Valdovui priklausęs Telšių valsčius buvo atiduotas valdyti Bonos remiamam jos vietininkui Plateliuose, nežymiam vietiniam bajorui Jurgiui Bilevičiui, kuris 1543 m. tapo Žemaičių seniūnu33. Toks dažnas seniūnų keitimasis, žemėvaldos priklausomybės kitimas turėjo įtakos visos Žemaitijos gyvenimui.
A. Mackavičius, 1530 m. vienas pasiųstas į Žemaitiją surašinėti ir valdovo iždui perduoti pajamas iš valsčių ir teismų sprendimais surinktas baudas, išbuvo metus. Žemaičių nepasitenkinimas ir skundai, kad jis elgiasi pažeisdamas teises, privertė Lietuvos didįjį kunigaikštį atsisakyti jo paslaugų. 1531 m. lapkričio 20 d. rašte Žemaitijos tijūnams valdovas pranešė, kad „tą mūsų raštininką [djaką] nuo šiol atleidome“ ir, norėdamas, kad toks raštininkas ten pastoviai gyventų, į jo vietą paskyrė iš Žemaitijos kilusį Bagdoną Mitkavičių [Mitkovičių], kurį įpareigojo dirbti tą patį darbą ir sąrašus pateikti valstybės iždininkui Ivanui Hornostajui34. Tuo tarpu A. Mackavičius ėjo kitas svarbias valstybines pareigas. Jis turėjo valstybės diplomato patirtį, valdovo ir Ponų tarybos pasitikėjimą. 1532–1533 m. jis buvo nariu komisijos, žymėjusios Jurbarko girioje sieną su Prūsijos Kunigaikštyste35, du kartus vyko pasiuntiniu į Krymą deryboms su totorių chanu36. Už nuopelnus valdovas jį apdovanojo valstybiniais turtais: 1534 m. Mackavičius, be kitų valdų, jau buvo Lieponių ir Valkininkų laikytoju. Galbūt neatsitiktinai 1536 m. rudenį Žygimantas Senasis, išvykdamas iš Lietuvos į Lenkiją, Valkininkuose pakartotinai pasirašė 1629 m. nuostatus Žemaičių tijūnams37. Tais metais A. Mackavičius vėl ėjo valdovo dvarų prižiūrėtojo pareigas Žemaitijoje, surašinėdamas prievoles. Jo visų ankstesnių surašymų duomenys, išskyrus čia skelbiamus 1537–1538 m., neišliko. Tačiau A. Mackavičius juos nuolatos mini 1537 m. surašyme, kada lygina praėjusių ir 1537 m. [pribylo ot vsižjgodnego popisu] valdinių ar pajamų prieaugį ar sumažėjimą [p. 23, 33, 34, 44, 54, 60, 69, 75, 90, 96, 105, 119, 126, 131, 140 ir kt.].
Dėl prasidėjusio valstiečių pasipriešinimo ir atsisakymo atvykti į surašymą A. Mackavičius 1537 m. nesurašė Ariogalos valsčiaus visų 4 vaitysčių, Josvainių valsčiuje iš 4 vaitysčių – dviejų, nes „du Josvainių prievaizdai ir su savo žmonėmis į surašymą nenorėjo eiti“ [p. 174]. Dėl Ariogalos valsčiaus surašymo A. Mackavičius užrašė: „Kiekvieno žmogaus pagal vardą nesurašėme, kadangi nėjo į surašymą ir nenorėjo būti paklusniais; kadangi patys prievaizdai pasislėpė, tai ir žmonėms neliepė eiti į surašymą. Be to, prievaizdos sakė, kad pagal pernykščius metus visi žmonės yra, tai ir mokesčiai jo mylestai valdovui pernykščiai, nei padaugėjo, nei sumažėjo“ [p. 34]. Vilkijos valsčiuje surašyti tik miestelėnai karčemininkai, Graužų prievaizdystė ir dalis Pernaravos prievaizdystės, o toliau pažymėta, kad valstiečiai neklausė ir nėjo į surašymą [p. 176]. Likusių trijų prievaizdysčių valstiečiai nesurašyti, tik remiantis pereitų metų sąrašu duodamos pajamų sumos. Surašinėjimas nevyko Telšių valsčiuje, kuris tuo metu jau nebepriklausė didžiajam kunigaikščiui ir į jį A. Mackavičius nebevažiavo38.

A. Mackavičiaus 1537–1538 m. surašinėjimo valsčiuose rezultatai:

Valsčius 1537 m. 1538 m.

Ariogalos Nesurašyta +

Beržėnų + +

Biržinėnų + +

Dirvėnų [Didžiųjų]+ +

Dirvėnų [Mažųjų] + +

Gandingos + +

Josvainių + Ne visi +

Karšuvos + +

Pajūrio + +

Raseinių + +

Rietavo + +

Skirsnemunės + +

Šauduvos + +

Telšių Nesurašyta Nesurašyta

Tverų + +

Užvenčio + +

Veliuonos+Žąsetų + +

Viešvėnų + +

Vilkijos Ne visi +

A. Mackavičius surašinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje vartojama senąja slavų kalba ir ortografija. Šaltinis skelbiamas originalo kalba. Skelbiamame dokumente nurodyti valsčių ir prievaizdysčių prievaizdai, valdinių – valstiečių, lažininkų, kiaunininkų, miestelėnų – vardai, pavardės, jų turtingumas pagal prievolinius vienetus, žagrės mokesčio dydis, jų piniginės ar natūrinės prievolės, dvarų arimai, pasėtų grūdinių kultūrų rūšys ir kiekis, derlius bei nauda, tuščios žemės kiekis, pajamos iš Ariogalos, Baisogalos, Beržėnų, Raseinių, Rietavo, Skirsnemunės, Tryškių, Užvenčio, Veliuonos ir Vilkijos miestelių miestelėnų, juose esančių karčemų, valdovo iždui perduodamų mokesčių sumos, žinios apie valstiečių skundus dėl pareigūnų elgesio, jų pasipriešinimą, slopinti atsiųstos kariuomenės represijas ir jų padarinius, valstiečių išsibėgiojimą gelbstintis nuo represijų, jų paliktas tuščias sodybas. Ypač yra svarbūs žemaičių pavardžių ir vardų sąrašai. Tai unikalus didelę vientisą Žemaitijos žemės dalį apimantis šaltinis.
A. Mackavičius valdovo dvarų Žemaitijoje prižiūrėtojo pareigas ėjo neilgai. Jis mirė 1542 m., palaidotas Vilniuje, spėjama, kad Mackavičių koplyčioje, kuri buvo prie Išganytojo cerkvės, kur 1562 m. palaidojo ir jo žmoną39. Į gyvenimo pabaigą pašlijo jo sveikata, pradėjo prieštarauti didžiajai kunigaikštienei ir karalienei Bonai, jam laikyti perduotoje Valkininkų ir Lieponių valdoje nesilaikė valdovo duotų valstiečių valdymo nuostatų, engė valstiečius ir dėl to pateko į valdovo nemalonę. Dėl to iš jo buvo atimti Valkininkai ir Lieponys ir perduoti valdovo dvariškiui Vaitiekui Jundilui.40
A. Mackavičiaus surašymo rankraštis buvo perduotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždui ir kaip svarbus iždo pajamas apibūdinantis šaltinis pateko į Žygimanto Augusto biblioteką. Jo bibliotekos kitų knygų įrišėjas Jurgis Albinas [mirė 1570 m.] 1545 m. rankraštį meniškai įrišo41. Paskui rankraštis pateko į Vilniaus universiteto, XIX a. – į Vilniaus viešąją bibliotekas42. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. kartu su kitu šios bibliotekos turtu buvo išvežtas į Rusiją. 1946–1951 m. iš SSSR valstybinės V. Lenino bibliotekos kartu su ten atsidūrusiais iš Lietuvos pagrobtais fondais buvo grąžintas į Vilnių43. Šiuo metu, kaip jau minėta, jis yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Pirmasis šį sąrašą kaip šaltinį moksliniam tyrimui panaudojo, parengė spaudai, aprašė ir ištraukas paskelbė Konstantinas Jablonskis44.
Dokumentas skelbiamas paliekant K. Jablonskio ir kitose publikacijose naudotus rašybos perteikimo principus.

2002 06 16

1 Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, f. 16, b. 124. Tai oda meniškai įrištas rankraštis, sudarantis knygą 220 x 330 x 50. Paginacija ištisinė, 213v puslapių, pieštuku įrašytas p. 97a. Tušti puslapiai: 5, 18–18v, 23v, 26v–27v, 38v, 51v, 53v, 62v, 69–69v, 70v–71v, 78v, 82v, 87v, 90v, 97av, 110v, 114v, 137v, 152v, 174v, 213v. Visi rašyti rašalu, Andriaus Mackavičiaus [Mackovičiaus] ranka.
2 Konstantinas Jablonskis, Lietuvos valstiečių priešinimasis valdytojams didžiojo kunigaikščio valsčiuose XVI a. pirmojoje pusėje, Konstantinas Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai, sudarė ir spaudai paruošė Vytautas Merkys, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 95–130; Adomas Butrimas, Vladas Žulkus ir kt. Žemaitijos istorija, Vilnius, 1997, p. 133–134.
3 Vilnius, 1507 02 02. Vilniaus seimo nutarimas, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 8, (1499–1514), Užrašymų knyga 8, parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Darius Antanavičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 296–297, Nr. 393; М. Любавский, Литовско-русский сейм, Москва: Университетская типография, 1900, р. 179.
4 J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962, p. 199–200.
5 [1509]. Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiųstų žemės surašinėtojų sąrašas, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 8 (1499–1514), p. 315, Nr. 422.
6 М. Любавский, Литовско-русский сейм, р. 198, 211.
7 Литовская Метрика. Отдел первый. Часть третья: Книги публичных дел. Переписи войска литовского, Петроград, 1915.
8 Vilnius, 1528 08 29. Žygimanto senojo raštas Ldk priklausantiems Žemaitijos tijūnams apie surašymui siunčiamus valdovo sekretorių Stanislovą Skopą ir dvariškį Stanislovą Orvidą, Lietuvos Metrika, kn. 15, l. 59(24)–60(25), spaudai parengė Artūras Dubonis, kuriam dėkoju už dokumento nurodymą. Władysław Pociecha, Królowa Bona (1494–1557), Czasy i ludzie Odrodzenia, Poznań: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1958, p. 60–64.
9 Nepolomcai, 1527 09 30 ir 1530 06 20. Žygimanto Senojo nuostatai jo valsčių Žemaitijoje tijūnams, Акты, относящиеся к истории Западной России, собранные и изданные Археографическою коммиссиею, том второй, 1506–1544, СПб., 1848, р. 182–185.
10 Ten pat, p. 182.
11 Krzysztof Pietkiewicz, Kieżgajłowie i ich latyfundium do połowy XVI wieku, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM, 1982, p. 34–35.
12 Krzysztof Pietkiewicz, Kieżgajłowie, p. 37–38; Władysław Pociecha, Królowa Bona, p. 48–50.
13 1441 m. pabaiga. Ldk Kazimiero privilegija Medininkų valsčiaus bajorams, valstiečiams ir visiems gyventojams, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I: Feodalinis laikotarpis, Rinkinio sudarytojai ir skyrių redaktoriai: P. Pakarklis, K. Jablonskis, J. Jurginis ir kt., Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 157, Nr. 194.
14 Vilnius, 1522 07 07. Lietuvos Ponų tarybos dekretas Žemaičių žemės bajorams, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 10 (1440–1523), Užrašymų knyga 10, parengė Egidijus Banionis ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 105.
15 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 80.
16 Vilnius, 1622 10 01. Žygimanto Senojo raštas Žemaičių seniūnui Stanislovui Jonavičiui Kęsgailai, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 11, (1518–1523), Įrašų knyga 11, parengė Artūras Dubonis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 119–120, Nr. 115.
17 Krokuva, 1527 04 28. Ldk Žygimanto Senojo privilegija Stanislovui Kęsgailai, skiriant jį Žemaitijos seniūnu, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 12 (1522–1529), Užrašymų knyga Nr. 12, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Žara, 2001, p. 487–488.
18 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 96.
19 Vilnius, 1529 10 21. Žygimanto Senojo duoti Žemaitijos nuostatai, Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 25 (1387–1546), Užrašymų knyga 25, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 133–135, Nr. 77. Apie Nuostatų nuorašus kitose Lietuvos Metrikos knygose, jų skirtingas datas, turinio skirtumus ir publikavimo bibliografiją žr.: Irena Valikonytė, Stanislovas Lazutka, Lietuvos didžiojo kunigaikščio 1529 metų Nuostatai Žemaitijos žemei, Lietuvos Metrikos studijos, mokymo priemonė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 17–53.
20 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12, p. 489.
21 Nepolomcai, 1527 09 30 ir 1530 06 20. Žygimanto Senojo nuostatai jo valsčių Žemaitijoje tijūnams, Акты, относящиеся к истории Западной России, собранные и изданные Археографическою коммиссиею, том второй, 1506–1544, p. 182–185.
22 Plačiau žr.: J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas, p. 265–275.
23 Krokuva, 1530 06 20. Žygimanto Senojo raštas valdovo valsčių tijūnams, Lietuvos Metrika (1522–1530). 4-oji teismų bylų knyga, spaudai parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, G. Kirkienė, E. Gudavičius, J. Karpavičienė, S. Viskantaitė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997, p. 401–403, Nr. 506.
24 Krokuva, 1530 06 20. Žygimanto Senojo raštas Josvainių, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos laikytojams, Метрыка Вялiкага Княства Лiтоускага, Кнiга 28 (1522–1552). Да друку падрыхтавалi: Валеры Мянжынскi и др., Менск, 2000, p. 72–73.
25 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 99–100; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto senojo 1527–1529 m. raštai dėl Ariogalos valsčiaus žmonių priešinimosi tijūnui, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, Dokumentų rinkinys, d. I: XVI–XVII amžiai, sudarė K. Jablonskis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 16–18.
26 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 100.
27 Konstantinas Jablonskis, Istorija, p. 108.
28 Valkininkai, 1536 09 18. Naujai patvirtinti Žemaitijos valdinių mokesčių ir prievolių nuostatai, Lietuvos Metrika, knyga 19, l. 267v–272, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas, 1/7.
29 Krokuva, 1537 m. sausio 29 d. Žygimanto Senojo raštai ir instrukcija Kmitai Kuncevičiui, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai, I, p. 30–34.
30 Vilnius, 1534 11 20. Žygimanto Senojo raštas valdovo valsčių laikytojams, М. Любавский, Литовско-русский сейм, р. 25–27, №. 14; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 163.
31 [1532 iki 11 10]. Žygimanto Senojo atsakymas atvykusiems Žemaitijos tijūnams: Šaudos Jokūbui Juškavičiui ir Gandingos Laurynui Šukevičiui, Lietuvos Metrika, knyga 15, l. 233–233v.
32 Władysław Pociecha, Królowa Bona, t. 3, s. 65–66.
33 K. Jablonskis, Istorija, p. 110; Józef Wolff, Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego 1386–1795, Kraków, 1855, s. 92.
34 Krokuva, 1531 11 20. Žygimanto Senojo raštas Žemaitijos tijūnams, Lietuvos Metrika, knyga 15, l. 124–125.
35 Władysław Pociecha, Królowa Bona, p. 96.
36 Ludwik Kolankowski, Zygmunt August wielki książę Litwy do roku 1548, Lwow, Nakładem Towarzystwa dla popierania nauki polskiej, 1913, s. 120–122; Jerzy Wiśniewski, Mackowicz Andrzej, Polski słownik biograficzny, 1974, t. XIX, s. 96.
37 Valkininkai, 1536 09 18. Naujai patvirtinti Žemaitijos valdinių mokesčių ir prievolių nuostatai, Lietuvos Metrika, kn. 19, l. 267v–272, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas, 1/7; K. Jablonskis, Istorija, p. 99.
38 K. Jablonskis, Istorija, p. 110.
39 Jerzy Wiśniewski, Mackowicz, p. 96.
40 Vilnius, b. d., K. Jablonskis nurodo apytikrę datą 1540 05–1542 05 [Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai, I, p. 36, Nr. 14; Lietuvos Metrikos 28 knygos leidėjai – 1542 01–09 [Метрыка Вялiкага Княства Лiтоускага, Кнiга 28 (1522–1552), p. 60, Nr. 13]. Žygimanto Senojo raštas Andriui Mackavičiui.
41 E. Laucevičius, XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose, Vilnius: Mokslas, 1976, p. 114, Nr. 578. Alodina Kawecka-Gryczowa, Biblioteka ostatniego Jagiełłona. Pomnik kultury Renesansowej, Wrocław, Warszawa etc., 1988, s. 299–301. Tarp išvardytų Žygimanto Augusto bibliotekos rankraštinių knygų A. Mackavičiaus surašymo knygos nemini.
42 Описание Рукописного отделения Виленской Публичной библиотеки, Вильна, 1903, вып. 4, s. 12.
43 Lietuvos TSR mokslų akademija, Centrinė biblioteka, Rankraščių rinkiniai, Vilnius, 1963, p. 52.
44 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, p. 113, Nr. 154; p. 116–117, Nr. 157; p. 119, Nr. 159; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai, I, p. 16–18, 34–36, Nr. 13; K. Jablonskis, Istorija, p. 100, 108–116.